Alzheimerio liga

Lietuvoje nėra registro ir nėra visiškai aišku, koks sergančiųjų Alzheimerio liga (AL) skaičius mūsų šalyje. Atsižvelgiant į Vakarų šalių epidemiologinių tyrimų duomenis, į tai, kad mūsų šalies gyventojų gyvenimo trukmė trumpesnė, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje AL sergančių ligonių turėtų būti apie 35 tūkst. Taigi galime manyti, kad apie 30 tūkst. ligonių serga AL patys to nežinodami ir nesuprasdami. Nors aukščiau minėtas skaičius nėra tikslus, vis dėlto visiškai aišku, kad mūsų šalyje AL nepakankamai diagnozuojama [4].

Alzheimerio liga (AL) yra pirminė degeneracinė smegenų liga, pasireiškianti lėtai ir nuosekliai progresuojančiu atminties, vėliau - ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimu [5].

AL yra viena iš labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų, ji dažnėja, nes daugėja vyresnių žmonių. Ši liga progresuoja labai pamažu, pradžioje ligos būdinga sutrikusi atmintis. Demencija - tai visiškai sutrikusios aukštesniosios žievės funkcijos, kurioms priklauso atmintis, gebėjimas patenkinti kasdieninius poreikius, socialinis elgesys. Tai yra negrįžtama ir progresuojanti būklė [2].

AL dažniau serga vyresni žmonės, bet ja gali sirgti ir jaunesni asmenys, net iki 50 metų. Taigi, tai nėra tik labai senų žmonių problema. Skiriamos dvi ligos formos:

1. Šeiminė Alzheimerio liga, įrodyta paveldimumo reikšmė, tačiau ne visuomet jis yra ligos priežastis.

2. Savaiminė forma. Pasitaiko apie 80% atvejų. Tai yra tipiška vyresnių žmonių liga [2].

Skiriamos 3 AL stadijos. Joms būdingos tam tikros „problemos", iš kurių vienos gali pasireikšti visų stadijų metu, o kitos iš viso neišryškėja. Stadijas gali skirti kelerių metų laikotarpis [2].

I stadija - lengvi ir dažnai nepastebimi požymiai:

  • pablogėja atmintis (ypač neprisimena nesenų įvykių),
  • nesuvokia laiko (nesugeba prisiminti šios dienos datos),
  • nesuvokia erdvės (neatpažįsta žinomų vietų, pvz., būdamas namie nesuvokia kur esąs),
  • praranda iniciatyvą,
  • sunku reikšti mintis. Dauguma žmonių dėl šių pirmųjų pokyčių išsigąsta, jaučia gėdą ir pasineria į depresiją.

II stadija - ryškūs požymiai ir problemos, sutrikdantys normalią kasdieninę veiklą:

  • labai pablogėja atmintis (pvz. Neprisimena šeimos narių vardų),
  • sumažėja savarankiškumas (pvz. Reikia padėti praustis, rengtis),
  • greitai pasiklysta,
  • ryškiai sutrikusi kalba,
  • haliucinacijos, kai mato nesamus žmones ir daiktus.

III stadija - visiška priklausomybė dėl ryškios fizinės negalios, sutrinka mąstymas:

  • sunku valgyti, net padedant kitiems,
  • neatpažįsta draugų ir šeimos narių,
  • sutrinka eisena,
  • nelaiko šlapimo, išmatų,
  • ryškiai sutrinka elgesys [2].

Slaugymo ypatumai

Ligai progresuojant, vis daugiau laiko reikia skirti paciento priežiūrai. Visa tai sukelia didžiulį stresą artimiesiems bei slaugytojams. Kadangi demencija neišgydoma, nuolat progresuoja, žmogus tampa ne tik nedarbingas, bet nesavarankiškas, priklausomas nuo aplinkinių [8]. Pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo ar sunkia demencija, slaugytojo pagalbos reikia visą dieną: padėti atlikti elementarią kasdienę veiklą, spręsti šlapimo nelaikymo problemas, maudyti, maitinti ir padėti judėti, naudotis vežimėliu ar vaikštyne [6].

Ligonio, sergančio demencija, negalima palikti vieno, todėl jam reikalinga 24 valandų per parą slauga. Gerai, kad tokį ligonį namuose nuolat prižiūrėtų artimas jam žmogus arba profesionalus slaugytojas. Jiems namuose reikėtų sukurti saugią aplinką. Ligoniui valgant duoti neaštrius įrankius. Naktį patartina palikti įjungtą apšvietimą. Sergančiojo aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo ir kitų dirgiklių. Aplinka turi būti jauki ir pažįstama. Reikia paslėpti ar užrakinti potencialiai pavojingus daiktus. Baldai turėtų būti stabilūs, neaštriais kampais. Naudojami buitiniai prietaisai su paprastu valdymu.

Slaugant tokius ligonius svarbiausia išmokti būti labai kantriems. Svarbu su sergančiuoju elgtis pagarbiai ir oriai: padėti jam apsirengti, pamaitinti, nueiti į tualetą, išvesti pasivaikščioti. Kartais su didele kantrybe reikia bandyti išklausyti, ko norėtų pacientas - kalbėti su juo lėtai ir aiškiai, naudoti paprastus žodžius, palaukti, kol žmogus sureaguos. Pats slaugytojas turi pasiūlyti, ką veikti.

Reikia pripažinti, kad tokių asmenų slauga yra sudėtinga ir varginanti, atimanti daug jėgų ir laiko iš artimųjų. Patartina, jei įmanoma, kad pacientas kuo ilgiau liktų savo aplinkoje, nes aplinkos pasikeitimas pablogina asmens būklę [3].

Lietuvoje Alzheimerio ligos atvejų diagnozuojama aiškiai mažiau, negu turėtų būti šia liga sergančiųjų remiantis užsienio šalyse atliktais epidemiologiniais tyrimais. Tinkama slauga, aplinka su tinkamu stimulų kiekiu ir prižiūrinčių asmenų palaikymas pagerina sergančiojo prisitaikymą gyvenamojoje aplinkoje. Jeigu kartu su pažintinių funkcijų sutrikimu sergant AL būna kitų psichikos sutrikimų simptomų (haliucinacijų, kliedesių, depresija, delyras) - reikia skirti vaistų atitinkamiems psichikos sutrikimams gydyti. Reikšmingai paspartėjus ligos progresavimui ar pasireiškus AL nebūdingiems simptomams, pacientą reikia ištirti papildomai [5].