Slaugos padariniai slaugytojoms

Skelbiame vadovo "Rūpinkimės slaugytojais" ištrauką

 

"Rūpinkimės slaugytojais, kurie slaugo pagyvenusius asmenis, sergančius Alzhaimerio liga ir demencija"

                      Pagyvenusio žmogaus, sergančio Alzhaimerio liga arba silpnaprotyste (demensija), slaugos procesas apima techninius aspektus, tokius kaip medicininis ligos gydymas bei pagalbą, apimančią įvairias kasdienes procedūras, o taip pat ir efektyvių asmeninių santykių svarbos pripažinimą. Terminas "slauga", reiškia pagalbos bei paramos suteikimą silpniems pagyvenusiems asmenimis, siūlant jiems tam tikras paslaugas, stengiantis patenkinti jų emocinius bei bendravimo poreikius.

Fizinis ir psichinis demencijos poveikis yra negrįžtamas, paveikiantis tiek asmens elgseną, tiek jo santykius su kitais asmenimis. Galimybė teikti tinkamas kasdienės slaugos ir medicininio gydymo paslaugas priklauso nuo keleto skirtingų, tačiau susijusių žemiau pateikiamų aspektų:

Žinoti simptomus, jų pasireiškimo būdus bei pasekmes, kurios įtakoja tiek ligonio šeimos narius, tiek bendruomenę. Psichinė liga labai dažnai yra pripažįstama kaip nesuderintina su visuomenės, kurioje ligonis gyvena, normomis ir tradicijomis. Tai gali paskatinti atstūmimą ir netgi socialinę atskirtį, kuri paveikia tiek ligonį, tiek jį slaugančius asmenis, ypač tuomet kai abidvi pusės yra emociškai susijusios. Siekiant sumažinti šį nesuderinamumą ar trikdantį elgesį, neretai griebiamasi smurto, užgauliojimų, peikimo ir kritikos.

Slaugos tęstinumas. Silpnaprotystė paveikia kiekvieną kasdieninio gyvenimo momentą. Pagalbos poreikis nepasireiškia pagal tiksliai sureguliuotą tvarkaraštį, pagalba turi būti prieinama 24 valandas per parą. Taigi, slauga nėra apribota kelių nustatytų užduočių, bet turi būti planuojama ilgesniam laikui.

Formalių bei neformalių slaugytojų koordinavimas bei integracija. Formaliu yra laikomas slaugytojas, kuris dirba specializuotose paslaugų įstaigose. Neformaliu slaugytoju yra laikomas asmuo, kuris yra artimas ligoniui ir juo rūpinasi (šeimos nariai ar giminaičiai, kaimynai, savanoriai ar asmeniniai slaugytojai). Slaugos tęstinumas užtikrinamas tik tuomet, kai visi įsitraukę į ligonio slaugą asmenys dirba kartu ir kuria geriausią įmanoma slaugos planą.

Slauga turi ryškų lyties aspektą. Moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei vyrų, taigi tikėtina, kad dauguma sergančiųjų silpnaprotyste - moterys. Slaugytojais taip pat dažniausiai yra moterys, taigi akivaizdu, kad slaugos santykiai dažniausiai susidaro tarp moterų. Santykiai gali sukelti frustraciją bei išsekimą, jei jie sukelia stresą ir skatina šiurkštų elgesį. Smurtinės situacijos dažniausiai lieka nepastebimos arba paprasčiausiai suprantamos kaip neišvengiamas, nors ir nepageidaujamas slaugos padarinys.

Labai svarbu neformalius slaugytojus išmokyti gerai pasirūpinti patiems savimi.

Sergančiojo demensija slauga - tai ilgas, reikalaujantis daug pastangų, procesas, todėl labai svarbu, kad slaugytojai žinotų neigiamus slaugos padarinius. Moterims slaugytojoms tai susiję su laiku sau ir savo poreikių tenkinimu, įvertinant savo poreikius bei turint galimybę juos patenkinti. Svarbu atrasti sau bei savo slaugos santykių pažinimui erdvės.Šis vadovas yra skirtas visiems slaugantiems pagyvenusius asmenis, sergančius demensija.

Norėtume padėkoti visiems bendradarbiavusiems projekte"Slaugytojo projektas - parama senyvo amžiaus asmenų, sergančiųjų demensija, šeimoms mokymo programų pagalba". Šis projektas buvo finansuojamas Ligurijos regiono socialinių reikalų skyriaus ir buvo vykdomas ISTISSS (Istituto per gli Studi sui Servizi Sociali) Italijoje 2004 metais. Šis projektas yra sukurtas padėti senyvo amžiaus moterims, sergančioms Alzhaimerio liga bei tapusioms nekvalifikuotų slaugytojų smurto aukomis.

Tačiau pagrindinė projekto tikslinė grupė yra moterys slaugytojos, kurioms iškyla grėsmė tapti smurtautojomis dėl streso, kurį sukelia slauga. Socialinės rūpybos sistema organizuoja nepakankamai mokymų socialinės pagalbos slaugytojams, kurie dažniausiai yra moterys, susijusios su Alzhaimeriu sergančiomis senyvo amžiaus moterimis giminystės ryšiais. Streso, sukelto kasdienės nepertraukiamos slaugos, bei progresuojančios psichinės ligos artumas gali sukelti depresiją arba kitus psichologinius sutrikimus, kurie gali paskatinti agresyvų smurtinį elgesį, jei nesulaukiama tinkamos paramos.

Alzheimerio ligos ir kitų demencijos formų apibrėžimas

Simptomai niekada neturi būti nepakankami ir yra gyvybiškai svarbu nustatyti tikslią kli­nikinę diagnozę tam, kad parinkti tinkamą gydymą. Yra daug svarbių priežasčių nustatyti silpna­protystės, tokios kaip Alzhaimerio liga, diagnozei.

Ankstyva diagnozė nustatys priežastis ženklų ir simptomų, kuriuos jūs ar jūsų giminai­tis parodo.

Ankstyva Alzhaimerio ligos diagnozė suteikia grįžtamųjų simptomų greitą gydymą. Tai dažnai gali privesti prie pažintinių simptomų, tokių kaip atminties praradimas, pagerėjimo.

Ankstyva diagnozė numato teisingą silpnaprotystės diagnozę, kaip Alzhaimeris.

Ankstyva silpnaprotystės diagnozė sudaro sąlygas psichiatriniams simptomams nusta­ty­ti ir gydyti. Liga yra susijusi ne vien su sirgimu. Reikia atkreipti dėmesį į psichologinius ir so­cialinius Alzhaimerio ligos padarinius, jeigu yra depresijos, susijaudinimo ar netgi psichozės ženklų ar simptomų. Ankstyva diagnozė ir gydymas gali padėti išvengti hospitalizavimo ir suma­žinti pablogėjimą.

Ankstyva silpnaprotystės, tokios kaip Alzhaimeris, diagnozė suteikia žmonėms pada­ry­ti esminius gyvenimo sprendimus. Tai susiję su finansiniu planavimu; sudarant visas teisines sistemas, kad apsaugoti save ir savo šeimą, t.y. įgaliojimai, testamentai, išankstinės medicininės direktyvos, planai ateities globai.

Ankstyva silpnaprotystės diagnozė padidina žmogaus,sergančio Alzhaimerio liga, ir jo šeimos saugumą. Diagnozė reiškia, kad tam tikros veiklos turės būti prižiūrimos, apribotos arba su­stabdytos. Tai susiję su vairavimu, šaunamųjų ginklų naudojimu sportui ar medžioklei, sunkių­jų mašinų/mechanizmų naudojimu, rūpinimusi jaunais arba ligotais. Kai kurie žmonės turi ap­leis­ti darbą greičiau negu kiti, tai priklauso nuo darbo vaidmens, atliekamo darbe, ir lankstumo ir paramos darbo vietoje.

Ankstyva diagnozė suteikia Alzhaimerio ligos gydymą, kuris sulėtina jos progresavimą.

Ankstyva diagnozė duoda žmogui, sergančiam Alzhaimerio liga, ir jo šeimai daugiau laiko įgyti žinių apie šią silpnaprotystės rūšį ir apie geriausią būdą gyventi su liga. Žinios iš tiesų yra jėga.

Patarimas:Nesistenkite išvengti medicininės pagalbos ieškojimo, kad būtų nustatyta ankstyva Alzhaimerio ligos diagnozė!

Ankstyva silpnaprotystės diagnozė įgalina žmogų gauti informacijos, išteklių ir paramos, gauti naudos iš gydymo, planuoti ateičiai ir pagerinti gyvenimo kokybę, ir paaiškinti giminai­čiams, draugams ir kolegoms, kas pasikeitė jų gyvenime.

Praktiškai yra labai daug sužinoma apie ligą, apie tai, ką žmogus gali padaryti. Šis patari­mų sąrašas skirtas žmogui, kuriam nustatyta ankstyva diagnozė:

Galite norėti peržiūrėti savo finansinę situaciją. Tai gali būti susiję su sąskaitomis, ku­rias reikia apmokėti.

Jei vis dar dirbate, galite permąstyti valandų skaičiaus sumažinimą arba perėjimą į kitą darbą.

Patikrinkite bet kokios socialinės paramos, kurią galite gauti jūs ar jūsų šeima, galimy­bę.

Būtų naudinga paklausinėti, kokios paramos paslaugos yra teikiamos jūsų gyvenama­jam rajone.

Patartina patikslinti draudimo kompanijoje ar jūs vis dar būsite apdraustas vairavimo metu.

Galite pageidauti dalyvauti ankstyvos būklės paramos grupėje ir suformuoti naujus san­tykius dalintis jausmais, informacija ir susidorojimo strategijomis.

Ankstyva diagnozė taip pat suteikia laiko pakeisti namų aplinką ir kasdieninę rutiną tam, kad būtų patogu jūsų kylantiems poreikiams.

Ką, gal būt, norėtumėt apsvarstyti po ankstyvos diagnozės nustatymo?

Susipažinkite su prieinamais ištekliais žmonėms, sergantiems Alzhaimeriu jūsų gyve­namajam rajone. Ieškokite būdų, tokių kaip paramos grupės, pagalba namuose, suaugusiųjų užsi­ėmimo centrai ir kiti globos būdai.

Apsišvieskite apie ligą, kad suprastumėte savo būklę ir rastumėte kūrybingų būdų susi­doroti su simptomais. Pakalbėkite su daktarais ar kitais sveikatos specialistais. Paskaitykite kuo daugiau literatūros ta tema.

Būkite atviras savo šeimai ir draugams. Aptarkite tolimesnio gyvenimo planus ir jūsų teikiamą pirmenybę medicininei priežiūrai ir gydymui - įtraukiant ir testamentus. Sąžiningas ir nuoširdus darbas kartu gali sumažinti stresą dabar ir vėliau.

Paprašykite gydytojo pagalbos pasakodamas kitiems apie savo būklę. Išsispausdinkit straipsnį, kuris paaiškina Alzhaimerio ligą ir duokit jį savo draugams ir šeimai.

Surašykite savo norus, užpildydamas išankstines direktyvas - specialius teisinius do­ku­mentus, kurie leis kitiems žinoti, ką jūs norite kad jie darytų, jei nesugebėsite pasakyti pats. Pa­kalbėkite su advokatu, kad sužinotumėte, ką turite padaryti, kad įsitikintumėte, jog visi jūsų tei­siniai ir finansiniai dokumentai yra tvarkoje.

Nurodykite kažką, kuom pasitikite, kad rūpintųsi visais finansiniais ir teisiniais spren­di­mais, įgaliodamas jį.

Išsiaiškinkite tiksliai, ką padengia ir ko ne jūsų draudimas, kas susiję su paslaugomis, ku­rių jums reiks. Pakalbėkite su darbdaviu dėl labiau lankstaus grafiko jei reikia, arba pamąstykit įsipareigojimų keitimą.

Patikrinkite namo aplinką, kad pamatytumėt, kokių pakeitimų reiks, kad vėliau jums būtų patogiau. Pavyzdžiui, supaprastinti maisto gaminimą, galite nusipirkti mikrobangų krosnelę, jei niekada jos neturėjote. Išmokite naudotis užprogramuotais telefonų numeriais, kad nereiktų atsiminti visų telefono numerių.

Nustatykite rutiną, kuri sumažintų jūsų atminties poreikius. Visada dėkite piniginę ar užrašų knygelę į tą pačią vietą. Pripraskite užpildyti ir naudoti savaitinę piliulių dėžutę. Tokiu būdu galite patikrinti dėžutę, jei pamiršote ar išgėrėte savo vaistus.

Neapleiskite savo dabartinio gyvenimo būdo. Pasilikite su savo hobiais ir pomėgiais. Jei nustojote dirbti, išmėginkite naują hobį arba pabandykite savanorišką darbą.

Iš tiesų galima sakyti, kad ankstyva, greita Alzhaimerio ligos diagnozė padeda pacien­tams ir jų šeimoms planuoti ateitį. Suteikia laiko aptarti rūpinimosi galimybes kol pacientas gali dalyvauti priimant sprendimus. Ankstyva diagnozė padidina galimybę maksimaliai pasinaudoti galimais gydymais ir paslaugomis Alzhaimeriu sergančiam žmogui; ankstyvas įsiterpimas gali pagerinti gydymo vaistais rezultatus. Šiuo momentu detalus planas, į kurį įeina paciento saugu­mo didinimas, gali būti įgyvendintas tam, kad padėti žmonėms atpažinti skirtumus tarp norma­laus atminties kitimo, susijusio su normaliu senėjimo procesu, ir galimus perspėjančius ženklus apie Alzhaimerio ligą, Alzhaimerio asociacija nustatė įprastų simptomų sąrašą.

Yra įprasta, kad kai kurie atminties pakitimai yra normalūs, kai senstame, tačiau Alzhai­me­rio ligos simptomai yra daugiau nei paprasti atminties praradimai. Žmonės, sergantys Alzhai­me­rio liga, patiria sunkumų bendraudami, mokydamiesi, galvodami ir mastydami - pakankamai skaudžios problemos, kad turėtų įtakos individualiam darbui, socialinei veiklai ir šeimos gyveni­mui.

Nėra tikslios linijos tarp normalių pakitimų ir perspėjančių ženklų. Visada yra gera idėja pa­sitikrinti pas gydytoją ar kinta žmogaus funkcijų lygis. Alzhaimerio asociacija tiki, kad yra gy­venimiškai būtina žmonėms, sergantiems silpnaprotyste, ir jų šeimoms kuo anksčiau gauti infor­maciją, globą ir paramą.

Čia yra 10 Alzhaimerį pranašaujančių ženklų:

Atminties praradimas.Labiausiai įprastas silpnaprotiškumo ženklas yra neseniai suži­no­tos informacijos pamiršimas. Žmogus pradeda pamiršti ir nepajėgus atgaminti informaciją vė­liau.
Kas yra normalu?Kartais pamiršti vardus ir susitikimus.

Sunkumai, atliekant įprastas užduotis.Silpnapročiams žmonėms dažnai sunku susi­pla­nuoti ar įvykdyti kasdienines užduotis. Žmonėms gali būti sunku pasigaminti valgyti, paskam­binti ar žaisti žaidimą.
Kas yra normalu?Kartais pamiršti ko įėjai į kambarį, ar ką norėjai pasakyti.

Problemos su kalba.Žmonės, sergantys Alzhaimerio liga, dažnai pamiršta paprastus žo­džius arba pakeičia neįprastais, padarydami savo kalbą arba raštą sunkiai suprantamais. Jie ga­li nerasti dantų šepetuko, pavyzdžiui, ir vietoje to paprašyti „to daikto mano burnai".
Kas yra normalu?Kartais turi problemų ieškant reikiamo žodžio.

Nesiorientavimas laike ir vietoje.Žmonės, sergantys Alzhaimerio liga, gali pasiklysti kai­mynystėje, pamiršti, kur jie yra ir kaip ten papuolė, ir nežinoti kelio namo.
Kas yra normalu?Pamiršti savaitės dieną, ar kur einama.

Vargana arba sumažėjusi nuomonė/sprendimai.Žmonės, sergantys Alzhaimerio li­ga, gali netinkamai apsirengti, nešiodami keletą sluoksnių drabužių šiltą dieną ir nepakankamai dra­bužių šaltyje. Jie gali parodyti varganą sprendimą kaip, pavyzdžiui, atiduodami dideles pinigų su­mas prekybininkams.
Kas yra normalu?Priimant abejotiną arba diskutuotiną sprendimą laikas nuo laiko.

Problemos su abstrakčiu mąstymu.Kažkas, sergantis Alzhaimeriu, gali turėti ne­įpras­tų sunkumų, atliekant sudėtingas protines užduotis, kaip, pavyzdžiui, užmiršdami skaičius ir kur jie naudojami.
Kas yra normalu?Išlyginti čekių knygelės balansą.

Daiktų padėjimas ne į vietą.Žmogus, sergantis Alzhaimeriu, gali padėti daiktus į ne­įprastas vietas: lygintuvą - į šaldiklį, ar rankinį laikrodį - į cukrinę.
Kas yra normalu?Kartais raktus arba piniginę nepadėti į vietą.

Pokyčiai nuotaikoje ir elgesyje.Žmogus, sergantis Alzhai                  meriu, gali parodyti staigius nuo­taikos pokyčius - iš ramaus į ašaras, ar piktą - be jokios priežasties.
Kas yra normalu?Kartais jaustis liūdnai ar ne nuotaikoje.

Asmenybės skirtumai.Žmogaus, sergančio silpnaprotyste, asmenybė gali pasikeisti dra­matiškai. Jie gali tapti ypač sumišę, įtarūs, bailūs ar priklausomi nuo šeimos nario.
Kas yra normalu?Žmonių asmenybės keičiasi kartu su metais.

Iniciatyvos pavadinimas.Asmuo, sergantis Alzhaimeriu, gali tapti labai pasyvus, sė­dė­damas valandų valandas prie TV, miegodamas daugiau nei įprasta, ar nenorėdamas veikti to, ką įprastai veikė anksčiau.
Kas yra normalu?Kartais jaustis nuvargusiam nuo darbo ar socialinių įsipareigojimų. I skyrius: Pavojai ir pirmieji simptomai

 

Signora Francesca buvo patraukli 75-erių metų moteris. Moteris buvo trumpai kirptais plaukais ir visada įdegusi, kadangi labai mėgo sėdėti lauke prieš saulę. Ši moteris visada šypsojosi ir buvo kupina gyvenimo džiaugsmo. Ji neturėjo artimųjų, o jos pajamos buvo mažos, todėl kiekvieną mėnesį iš Socialinių paslaugų tarnybos gaudavo nedidelę išmoką (bet nepakankamai, kai patenkintų visus savo poreikius)...Ji kalbėjo su manimi apie savo puošnius namus Molo apylinkėse. Praėjus daugeliui metų, iki šiol prisimenu dieną, kai po kelių pokalbių įstaigoje šią moterį aplankiau jos namuose. Šios moters pasakojimas apie jos namus visai neatitiko to, ką pamačiau iš tikrųjų. Jos namas buvo mažas, labai skurdus, su vienas langu, pro kurį matėsi uostas, o jūra šmėžavo tolumoje. Tačiau šiai moteriai jos namai teikė didžiausią palaimą, tikrumo jausmą!

Anna Maria Vallarino

Politiche sociali per La domiciliarità in Costanzi C., Gazzola A. (a cura di) (2001), A casa propria. Le condizioni abitative degli anziani nel centro storico genovese, Milano, F.Angeli

Mano mama visą gyvenimą dirbo mokytoja pradinėje mokykloje. Ji buvo gerbiama mokytoja, kurią mylėjo moksleiviai ir kolegos. Vis dėl to, dirbti buvo nelengva, nes darbo krūviai ir nervinė įtampa buvo dideli. Mama dirbo mokykloje ir būdama pensijinio amžiaus.

Vyresniame amžiuje mama ėmė susidurti su tam tikromis sveikatos problemomis. Pirmiausia ji pradėjo jausti širdies skausmus, o po kiek laiko gydytojai jai diagnozavo Parkinsono ligą. Tačiau tai buvo tik visų bėdų pradžia.

Bėgant laikui mama tapo vis labiau nerimastinga, nervinga ir pikta. Ji priekaištavo man, kad jai mirštant aš ja nesirūpinu. Tačiau mamą prižiūrėjau kiek galėjau. Aš dirbau, todėl darbo metu mama likdavo namuose, o tai sukeldavo dar daugiau įtampos. Bet labiausiai žeidė mano mamos įsitikinimas, kad aš jai neskiriu pakankamai dėmesio. Tai mane labai skaudino, nes ja rūpinausi. Todėl stengiausi įtikinti mamą, kad ji klysta, nes aš ją prižiūrėjau. Buvau įtemptoje situacijoje.

Mama skambindavo man į biurą ir prašydavo grįžti į namus, nes ji esą miršta. Parskubėjusi į jos namus rasdavau gerai besijaučiančią mamą, bet keisčiausia, kad ji tvirtindavo neprisimenanti, kad skambino man į biurą. Jei stengdavausi ją įtikinti, kad taip elgėsi, ji imdavo pykti.

Kitais kartais mama tvirtindavo, kad ji badauja, neturi maisto, o aš ja nesirūpinu. Mane šokiravo šie kaltinimai, kadangi jos šaldytuve nuolat buvo maisto, o gamindavau jai kiekvieną dieną.

Tuo metu aš negalėjau įsisamoninti, kad visi šie įvykiai buvo silpnaprotystės pradžia. Aš neturėjau žinių apie šią ligą ir kaip rūpintis šia liga sergančiu žmogumi. Aš save kaltinau už viską kas buvo nutikę. Jaučiausi labai blogai. Kartais man atrodydavo, kad mama tyčia vienaip ar kitaip elgdavosi. Dabar žinau, kad mamos elgesį lėmė Alzhaimerio liga. Dabar nebesistebiu, kad ji pasakodavo senas savo gyvenimo istorijas, o negalėdavo prisiminti kas nutiko ryte.

Analizuodama pagrindinius Alzhaimerio liga sergančių žmonių priežiūros principus supratau, kad turiu būti supratingesnė ir tolerantiškesnė mamai, jos pasakojimams. Kai mama paklausia kas rūpinasi mano dviem vaikais, neimu įrodinėti, kad jie jau suaugę, dirba ir studijuoja kitose šalyse. Aš jai sakau, kad vaikai darželyje ir mama tokiu atsakymu jaučiasi patenkinta.

Aš įsitikinusi, kad žmonėms, kurie rūpinasi silpnaprotyste sergančiais artimaisiais, būtinas bendruomenės palaikymas. Kad šeimos nariai ir ligonis gerai jaustųsi, artimieji turi turėti galimybę įgyti bendravimo su ligoniu žinių.

Ponios Liudos iš Kauno slaugymo istorija

Ką slaugytojai turi žinoti?

Ilgėjanti gyvenimo trukmė sąlygoja didesnį silpnaprotystės paplitimą. Alzhaimerio liga yra pusės susirgimų silpnaprotyste priežastis. Liga prasideda su pažinimo problemomis kasdieninėje žmogaus veikloje (pavyzdžiui, nesugebėjimas surišti mazgo ar susegti marškinių) ir elgsenos sutrikimais (depresija, apatija). Tai prasideda beveik nepastebimai, bet simptomai lėtai ir tolygiai progresuoja.

Tyrimai parodė, kad pirminiuose ligos formavimosi etapuose vyksta struktūriniai pakitimai tam tikroje smegenų dalyje, o simptomų lengva nepastebėti. Palaipsniui pasikeitimai vyksta ir aplinkinėse smegenų dalyse. Po keleto metų paveikiamos smilkinio skiltis ir dalis priekinės skilties. Šioje stadijoje pasirodo lengvi pažinimo sutrikimai ir atsiranda atminties sutrikimų. Šie požymiai gali išlikti stabilūs keletą metų arba net visą gyvenimą, tačiau kai kuriems žmonėms jie ima progresuoti ir tampa silpnaprotystės pradžia.

Pirminėse ligos stadijose gali nebūti ryškių simptomų ar kitų ligos ženklų, todėl klinikiniai tyrimai atliekami kai simptomai pasirodo, nors liga jau kuris laikas progresuoja.

Net diagnozavus ligą, jos eigą yra sudėtinga numatyti. Svarbu kuo anksčiau nustatyti ligą ir tuoj pat taikyti tinkamą gydymą, nes ši liga yra progresuojanti ir trunka labai ilgai.

Labai mažai yra žinoma apie ligos priežastis, todėl sunku rasti būdų sustabdyti ligos plitimą. Statistinė diagnozuotų atvejų analizė neadekvati, ryšys tarp priežasčių ir padarinių negali būti įrodytas.

Ligos stadijos išskiriamos priklausomai nuo ligos pasireiškimo sudėtingumo: švelni, vidutinė, sunki ir galutinė. Kiekvienoje ligos stadijoje ligonis ir slaugytojas susiduria su skirtingomis problemomis. Ligonio ir slaugančiojo poreikiai turi būti nuolat įvertinami ligos eigoje.

Socialinis ligos poveikis pagyvenusio amžiaus žmonėms ir slaugytojams

Tai nėra tik liga

Pagyvenusio amžiaus žmonės gali kentėti dėl atsiskyrimo nuo visuomenės. Jie žymiai daugiau laiko praleidžia namuose, todėl keičiasi jų ryšiai su aplinka. Slaugantieji taip pat rizikuoja atsiskirti nuo visuomenės, kadangi turi atsisakyti tam tikrų įsipareigojimų, atšaukti susitikimus ir pan. Kartais slaugantieji turi atsisakyti darbo ar išeiti atostogų tam, kad galėtų rūpintis ligoniu.

Paminėtinos niūrios perspektyvos yra šiose situacijose:

Vyresnio amžiaus žmonės paprastai turi mažiau ryšių su kitais žmonėmis, todėl susirgę jie lengviau susitaiko su vienatve, atsiskiria nuo visuomenės.

Alzhaimerio liga sergantiems žmonėns savijauta nepagerėja, o gali išsivystyti ir kitos ligos. Taigi, šie žmonės praranda savarankiškumą ir gebėjimą pasirūpinti savimi.

Sergančiam žmogui reikalinga pagalba, o laikui bėgant jos reikia vis daugiau. Ligos sąlygotas atsiskyrimas nuo visuomenės ir izoliacija gali tęstis ilgą laiką ir įtakoti tiek ligonį, tiek besirūpinantį ligoniu šeimos narį.

Šeimos uždaviniai

Šeima yra įtraukta

Susirgus artimiesiems, šeimos patenka į skirtingas situacijas, kurios priklauso nuo šeimos narių požiūrio į ligonio priežiūros problemas. Šeima privalo gerai apgalvoti ar yra pajėgi prižiūrėti ligonį. Šeima turi įvertinti savo materialinę padėtį, fizinius ir psichologinius aspektus, kurie lydį ligonio priežiūrą (nuovargis, baimė, nerimas, pasidavimas...). Reikia apsvarstyti daugybę dalykų: kiek ligonis taps nesavarankiškas? Kokie santykiai tarp slaugytojo ir ligonio? Kiek efektyvi yra pagalbos sistema slaugant ligonį? Kokios galimybės pasinaudoti socialinėmis paslaugomis?

Kiekviena situacija yra skirtinga. Kartais sutuoktinis su dideliu prisirišimu ir efektyviai rūpinasi kitu Alzhaimerio liga sergančiu sutuoktiniu, tačiau slaugančiajam svarbu priimti savo vaikų pagalbą ir apsaugoti save nuo fizinio išsekimo bei depresijos.

Dažnai nutinka atvirkščiai, kai vaikai slaugydami tėvus nesugeba ar nenori paprašyti pagalbos neatrasdami pusiausvyros tarp asmeninio gyvenimo ir rūpinimosi artimuoju.

Jei slaugytojas yra perdaug rūpestingas ir stengiasi kontroliuoti ligonį kiekviename žingsnyje, tuomet sergantis žmogus savarankiškumą gali prarasti dar anksčiau. Be to, per didelė ligonio kontrolė ir priežiūra atima daugiau jėgų ir iš slaugytojo.

Slaugytojas turi visada žinoti kas vyksta ir išmokti niekuo netikėti be įrodymų.

Žvilgsnis į teisių apsaugą

Imkitės veiksmų iš anksto

Kalbant apie teisių apsaugą, reikia atsiminti, kad pirminėse ligos stadijose, ligonis vis dar yra išlaikęs protinius gebėjimus, todėl negalima imtis priemonių, kurios numatomos teisėje ir taikomos silpnaprotystei progresuojant. Bet problema turėtų būti įvertinta, kadangi su ja bus susiduriama ateityje. Su ligoniu reikia kalbėtis apie ligą ir jos tikėtiną tolimesnę eigą. Taktiškai ir atsargiai paaiškinant ligoniui situaciją, būtina imtis atsargumo priemonių:

Žinokite apie pavojus

Apsaugoti bet kokį ligonio turtą (pvz.: už ligonį tvarkyti dokumentus banke);

Įvertinti ligonio autotransporto priemonės vairavimo riziką;

Paruošti ligonį kitų žmonių buvimui namuose, jei bus reikalinga pagalba ir aptarti finansavimo klausimus;

Įtraukti ligonius į bendravimą su įvairiomis organizacijomis mažinant jų socialinę atskirtį;

Šeimos gydytojas gali padėti slaugančiajam įtikinti ligonį pasirinkti patikimą asmenį, kuris atstovautų paciento interesus. Atstovaujančiam asmeniui gali būti suteikti pavieniai įgaliojimai (pvz., tvarkyti reikalus banke) arba tikrieji įgaliojimai, kurie, jei reikalinga, suteikia teises pratęsti ar pasirašyti naujas nuomos sutartis, parduoti nekilnojamąjį turtą ir pan.

Šiuo atveju įgaliotasis asmuo turi kreiptis medicininės-teisinės išvados apie ligonio veiksnumą ir konsultuotis dėl tolesnės veiksmų eigos.

Tai rekomenduojama daryti geru metu.

Su kokiais žmonėmis geriausia kalbėti?

Kalbėkite su gydytoju

Kiekvienas iš mūsų tikimės, kad mūsų ir mums artimų žmonių senatvė bus maloni, kels pasitenkinimą. Tačiau, vos pastebėję ligos ženklus savo artimųjų elgesyje, visas iliuzijas ir viltis turėtume nustumti į šalį ir skubiai nagrinėti susidariusią situaciją. Protingiausia nedėti daug vilčių, bet tuo pačiu nesukurti itin nervingos atmosferos. Pirmiausia, žmogus turėtų paklausti savęs kiek jis yra pasiruošęs ir nori padėti segančiajam. Ligonio priežiūra reikalauja daug jėgų, tačiau dažnai už sunkų darbą galima sulaukti atpildo. Reiktų apgalvoti kokios pagalbos galite tikėtis.

Kalbėkite su kitais šeimos nariais

Vertėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju , kurie padėtų išsirinkti galimą priežiūros programą. Tinkamos priežiūros programos taikymas padėtų palaikyti gerą ligonio sveikatos būklę. Galiausiai, vertėtu su kiekvienu šeimos nariu ir artimiausiais draugais pasikalbėti apie esamas ir galbūt ateityje iškilsiančias problemas.

Ką daryti?

Atkreipti dėmesį į simptomus

Atidžiai sekite simptomus

Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į gydytojo patarimus. Ankstyvose ligos stadijose dalis žmonių stengiasi nesureikšminti pasirodžiusių simptomų. Šeimos nariai gali neatskirti įspėjamųjų ligos ženklų manydami, kad tai natūralūs senėjimo požymiai, prislėgtos nuotaikos pasireiškimas ar vyresnio amžiaus žmonėms pasitaikantis "normalus užmaršumas". Pirmosios problemos pasireiškia kasdieninėje veikloje, bet svarbu, kad žmonės kuo ilgiau neatsisakytų jiems problematiškų veiklų.

Apsisprendimas tapti slaugytoju

Artimieji turėtų atsargiai sekti ligonio elgesį, neleisdami jam suprasti, esą jis yra tikrinamas ir vertinamas. Gali būti sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp leidimo ligoniui elgtis natūraliai, kartu suvokiant padidėjusią riziką jam susižeisti ar pan., ir noro ligonį pavaduoti, atitraukti nuo kasdieninės veiklos, neatsižvelgiant į jo dar turimus gebėjimus.

Matant palaipsniui prastėjančią prižiūrimo ligonio būklę, slaugytoją gali apimti depresija.

Šiame etape svarbu apgalvoti kas prižiūrės silpnaprotyste sergantį ligonį laikui bėgant. Reikėtų vengti instinktyviai rinktis slaugytoją, atsisakyti apsvarstyti vieną ar kitą kandidatūrą, kurie tikrai galėtų padėti ir būti naudingi.

Paprastai pirmieji simptomai pasirodo tada, kai šeimos nariai ar slaugos darbuotojai ima teikti tam tikrą pagalbą. Koks bebūtų atvejis, paprastai atsakomybės už ligonio priežiūrą imasi artimiausias giminaitis. Tuo atveju, kai artimieji negali rūpintis arba ligonis visai jų neturi, atsakomybę už slaugymą prisiima slaugos darbuotojai, tačiau jie turi imtis būtinų atsargumo priemonių tam, kad nebūtų įtarti ar apkaltinti bet kokia nesąžininga veikla. Slaugos darbuotojai turėtų vesti tikslią išleistų pinigų ataskaitą, saugoti kvitus ir pan. Ankstyvoje ligos stadijoje pravartu ligonį įtraukti į sprendimų priėmimo procesą, klausiant leidimo išleisti pinigus. Tokiu būdu parodoma pagarba ligonio teisėms ir tuo pačiu skatinamas ligonio domėjimasis (pinigų panaudojimu, ligonio galėjimas rinktis, susitarimų prisiminimas ir pan.).

Pagalvokime apie slaugymo įsipareigojimus

Tai pakeis Jūsų gyevnimo būdą

Jeigu nepasidavėte pagundai išsisukti iš problemos, situacija turi būti rūpestingai išanalizuota, ypač faktas, kad įsipareigojimas gali trukti ilgus metus.

Labai svarbu tinkamai valdyti situaciją, kad būtų išvengta sukrečiančių jausmų. Tam, kad tiksliai įvertinti situaciją ir galimą riziką, slaugantis žmogus turi susidaryti savo gyvenimo planą, kuriame atsispindėtų svarbiausi jam dalykai, kurių jis nenorėtų atsisakyti, ir mažiau reikšmingi. Gyvenimo plane išryškėja tokie svarbūs gyvenimo aspektai kaip ryšiai su kitais žmonėmis, įpročiai, pomėgiai, darbinė veikla, socialiniai įsipareigojimai ir pan. Tai turėtų būti pagrindu sprendžiant kiek laiko bus skiriama ligoniui rūpintis. Slaugymas yra kompleksinis ir reikalaujantis daug pastangų įsipareigojimas. Ligonio slaugymas turi būti apgalvotas nepasiduodant panikai, bet tuo pačiu pakankamai įvertinant būsimą situaciją, kad išvengti galimų nesusipratimų ateityje.

Apsvarstyti reikėtų šias aplinkybes:

Praktinius aspektus:(slauga, paramos teikimas, neįprastas suaugusiųjų santykiuose rūpinimasis, geros savijautos kūrimas, kontrolė, ryšių palaikymas su kitais šeimos nariais, socialiniais darbuotojais, paslaugas teikiančiomis organizacijomis)

Santykių aspektus:(artumo jausmas slaugomam asmeniui, naujo pobūdžio ryšio kūrimas, poreikių žinojimas, pagalba pagrįstų santykių kūrimas, prisilietimas prie kitų žmonių asmeninio pasaulio, bendradarbiavimas, agresijos valdymas, konfliktai, numatyti ryšius tarp ligonio ir kitų žmonių, kurie nežino apie ligą, pasikeitusios rolės patirtis (pvz.: vaikai rūpinasi savo tėvais)).

Emocinius aspektus:(atsiradęs jaudulys, nerimas, jų poveikis sveikatai, prisirišimo jausmas, jautrumas, teigiami ir neigiami jausmai, agresija, iliuzijos, baimės jausmas dėl pačio savęs, neatpažinimas mylinčių žmonių).

Etinius aspektus:(atsakomybės jausmas, naštos pojūtis, pagarba vertybėms, savo paties vertybių saugojimas).

Praktiniai patarimai kaip atpažinti stresą, užkirsti jam kelią ir kovoti su stresu

Anksti atpažinę mus kankinantį nuovargį ir emocinę įtampą (kurie reiškia stresą) galime imtis veiksmų apsaugoti save. Turime išmokti atpažinti simptomus, kurie byloja apie stresą. Pagrindiniai simptomai, kuriuos slaugytojas turėtų žinoti:

Pavojaus signalai

Tinkamu laiku atpažinus simptomus galima imtis veiksmų naujai situacijai spręsti. Dažniausiai pasitaikantys simptomai:

Dusimas

Kamuolys gerklėje

Skrandžio spazmai

Skausmai krūtinės ląstoje

Migrena

Virškinimo sutrikimai

Per didelis alkoholio vartojimas

Intensyvus rūkymas

Nekantrumas

Noras visko šalintis

Nemiga

Kad susigražintumėte ramybę, priimkite stresą pozityviai

Kai pajuntate nusivylimą, susijaudinimą ir įtampą, svarbu šiek tiek laiko skirti objektyviam susiklosčiusios situacijos ir jausmų apgalvojimui. Tai padėtų kontroliuoti situaciją.

Viena iš gudrybių yra skaičiuoti iki 10 ir giliai kvėpuoti. Trumpam išeidami iš patalpos ar situacijos, kur patyrėte įtampą, taip pat galėsite lengviau kontroliuoti padėtį ir nepasielgti impulsyviai.

Kai kuriems žmonėms padeda pokalbis su draugu, dainavimas, muzikos klausymas, atpalaiduojanti vonia ar kita maloni veikla. Išbandę įvairius streso numalšinimo būdus atrasite jums ir jūsų slaugomam asmeniui geriausiai atpalaiduojantį metodą.

Taip pat svarbu užkirsti kelią įvairiems kritiniams momentams. To pasiekti galima reguliariai naudojantis atpalaidavimo būdais. Bet įvairių atsipalaidavimo būdų naudojimas dažnai nėra priimamas rimtai, vertinamas lyg užgaida. Tačiau jie galėtų padėti įveikti susierzinimą keliančias situacijas. Jei kiekvieną dieną po 10 minučių skirtumėte atpalaiduojantiems pratimams daryti, greitai atrastumėte jums priimtiniausius atsipalaidavimo būdus.

Sumažinti įtampą galima keičiant mąstymą

Mąstymo būdas įtakoja žmogaus psichinę būseną. Akivaizdu, kad nusivylimas kyla iš požiūrio į patirtą situaciją. Analizuojant reakcijas į nusivylimą keliančias situacijas išryškėja neigiamos mintys, kurios žmogui neleidžia objektyviai pažvelgti į situaciją ir rasti geraiusią būdą iškilusioms problemoms spręsti. Pateiksime keletą sutrikusio mąstymo būdų pavyzdžių, kurie pakankamai dažnai pasitaiko tarp slaugytojų. Galima pasiūlyti tinkamesnį reagavimo būdą, kuriuos pritaikius galima užkirsti kelią nusivilimo jausmo atsiradimui.

Per daug apibendrinama

Ši situacija pasireiškia tuomet, kai viena neigiama situacija ar savybė pritaikoma visoms situacijoms. Pavyzdžiui, rengiatės ligonį vežti pas gydytoją, kai pastebite išsikrovusį automobilio akumuliatorių. Jūsų sakote: "Taip visada nutinka, visada viskas nesiseka". Teigiamesnis būdas reaguoti būtų toks: "Tai nenutinka dažnai. Dažniausiai su automobiliu neturiu problemų, tačiau kartais taip įvyksta".

Teigiamų aspektų sumenkinimas

Nepakankamai įvertiname teigiamus aplinkybių aspektus ir savo pačių privalumus. Pavyzdžiui, jūs galvojate "Aš galiu padaryti daugiau" arba "Bet kas galėtų padaryti tai, ką aš darau". Vietoj to, daug pozityviau būtų sakyti "Aš nevisada esu tobulas, bet aš daug dirbu, aš gerai tai darau ir stengiuosi būti naudingas".

Peršokimas link išvadų

Padarome išvadas neišnaudoję visų galimybių, pavyzdžiui, įsivaizduojame, kad žmonės yra susidarę neigiamą nuomonę apie mus. Žmogus nesulaukia skambučio iš draugo, todėl įsivaizduoja, kad draugas nenori su juo kalbėti arba pyksta dėl tam tikrų priežasčių, bet iš tikrųjų gali būti, kad draugas yra užsiėmęs arba visai negavo žinutės.

Mąstymas įtakotas pareigos jausmo

Jūs stengiatės motyvuoti save tam tikrais pasakymais: "Aš turiu dažniau paskambinti mamai" arba "Aš neturėčiau eiti į kiną, kadangi mamai gali prireikti mano pagalbos". Tai, ką, jūsų nuomone, turėtumėte daryti ir tai, ką norėtumėte veikti, tampa nesuderinama, todėl jaučiatės kalti, nusivylę ir sužlugdyti. Verčiau galvoti, kad jūs norite pamatyti filmą ir pertraukėlė ligonio priežiūroje išeis į naudą, todėl paprašote kaimynų ar draugų trumpam pasirūpinti jūsų mama.

Etiketės klijavimas

Padarote prielaidą apie save arba kitus žmones, remdamiesi tam tikra savybe arba įvykiu. Pavyzdžiui, jūs atidedate skalbimą ir galvojate, "Aš tikrai esu tinginė (-ys)", tačiau verčiau mąstyti taip: "Kartais aš nedarau tiek kiek galėčiau, bet tai nereiškia, kad esu tinginė (-ys). Aš dažnai sunkiai dirbu ir darbus stengiuosi atlikti kiek įmanoma geriau, aš turiu retkarčiais daryti pertraukas".

Kaltė

Jūs prisiimate atsakomybę už neigiamus įvykius, kurių negalite kontroliuoti. Pavyzdžiui, jūs kaltinate save kai jūsų prižiūrimas asmuo atsiduria ligoninėje. Turėtumėte galvoti, kad "Mano mamos sveikata pablogėjo, todėl negaliu pats jos prižiūrėti. Susiklosčius situacijai mama yra ligoninėje, ne todėl, kad nenorėčiau ja rūpintis".

Išmokite bendrauti principingai

Bendravimas tinkamu metu gali sumažinti nusivylimą, leidžia išreikšti save ir padeda kitiems suprasti jūsų galimybes ir poreikius. Principingas bendravimas iš esmės skiriasi nuo pasyvaus bendravimo (šis reiškia, kad užgniaužiate savo norus ir troškimus siekdami išvengti konfliktų su kitais žmonėmis). Tai gali pasirodyti lengva išeitis, bet ilgainiui žmonės gali imti manyti, kad gali priversti jus elgtis taip kaip jie nori. Kita vertus, primesdami savo poreikius ir troškimus kitiems žmonėms, pastatysite juos į ginybines pozicijas ir prarasite bendradarbiavimą. Kada bendraujate principingai, jūs išreiškiate savo poreikius ir tuo pačiu išlaikote pagarbą kitiems žmonėms. Diskusijose turi būti išlaikyta pagarba kitų žmonių skirtingoms nuomonėms ir poreikiams.

Nebijokite vartoti teisingus teiginius tokius kaip: "Aš jaučiu, kad negaliu daugiau tęsti, bet žinau, kad galiu jumis pasitikėti, kadangi man reikia pertraukėlės".

Nebūkite drovūs ar neįveikiami ir stenkitės nugalėti nepilnavertiškumo jausmus, kurie jus užvaldė slaugant ligonį.

Išmokite paprašyti pagalbos

Neturėtumėte prisiimti visos slaugymo naštos vienas pats. Būtina mokėti paprašyti pagalbos ir ją priimti. Kiti žmonės gali nesuvokti, kad jums reikalinga pagalba, jei jūs nepaaiškinsite jiems situacijos ir nepaprašysite padėti. Nelaukite kol prieisite savo galimybių ribą ir prisiminkite, kad kiti žmonės mėgsta jaustis reikalingais ir paprašyti pagalbos mielai padeda.

Išmokite pasakyti NE, kai jūsų prašo padaryti tai, ko jūs negalite! Jūsų galimybės ribotos.

Pasirūpinkite savimi, kad užkirstumėte kelią nusivylimui

Kai rūpinatės kitu žmogumi, lengva pamiršti save. O prisiminti save yra labai svarbu, jei norite išvengti nusivylimo ir pervargimo. Pirmiausia, raskite laiko poilsiui, bendravimui ir pramogoms. Turite leisti sau pailsėti nuo slaugymo, kitu atveju tapsite nervingi ir prislėgti. Ypač pavojinga, kai įtampą jaučiate nuolat.

Gerą savijautą palaikykite maitindamiesi sveiku maistu, išsimiegodami naktį ir rūpindamiesi savo sveikata. Galiausiai pasidalinkite su kuo nors savo jausmais (konsultantu, kunigu, panašioje situacijoje esančiu slaugytoju...). Tai turėtų padėti sumažinti įtampą.

 

Kokios yra pasekmės?

Namai yra svarbu

Kas gresia rimtai neatsižvelgus į tipiškus ligos ženklus ankstyvose stadijose?

Slaugytojas, nenorėdamas susidurti su sunkumais, varginančiu laikotarpiu siekia nutolinti būsimus sunkumus. Tačiau neįsigilinus į problemą ir jos vystymąsi, neįmanoma atitinkamai pasiruošti jos sprendimui. Šiuo atveju slaugytojas gali pasiūlyti netgi per daug pagalbos ligoniui, manydamas, kad jam pagerės. Tačiau laikui bėgant ši iliuzija priversta žlugti susidūrus su neišvengiamu sveikatos pablogėjimu.

Kai svarstome galimus pakeitimus ir reikalingus patobulinimus namuose, naudinga prisiminti svarbiausius šeimos narių ir ypač vyresnio amžiaus žmonių poreikius, kurie rečiau išeina iš namų.

Tie, kam teko dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis, gali papasakoti įvairių istorijų. Slaugytojai objektyviau mato ir jaučia namus, kuriuose gyvena vyresnio amžiaus žmonės. Šie žmonės mėgsta daiktus, kurie anksčiau jiems buvo svarbūs, o namai nepakeičiami, nes turi savo istoriją.

Nesunku įsivaizduoti, koks traumuojantis gali būti persikėlimas į kitą aplinką vyresniems žmonėms. Visai nesvarbu, kad kita aplinka yra saugesnė. Nauja aplinka neturi istorijos ir yra nereikšminga žmogui.

Pritaikykite namus

Saugumas namuose sumažina nelaimingų atsitikimų riziką arba leidžia visiškai jų išvengti. Tačiau, pakeitimų namuose turėtų būti padaryta kuo mažiau, kad žmogus ir toliau namie jaustųsi patogiai. Gyvenimas namuose - tai galėjimas kuo ilgiau atgaivinti prisiminimus ir išlaikyti tapatumą. Nėra geresnės vietos kaip namai, kuriuose pažįstami daiktai, kvapai ir prisiminimai, kurie ilgus metus buvo gyvenimo dalimi. Tai reiškia gyvenimo šalia kito žmogaus būdo ieškojimą nuo pat pirmųjų ligos etapų, kad gyvenimas taptų maloniu tiek vyresniam žmogui, tiek ir slaugytojui.

Koks galimas gydymas?

Ligi šiol nėra profilaktinio Alzhaimerio ligos gydymo vaistais. Ankstyvuose ligos etapuose, kai liga mediciniškai nėra visiškai (gerai) nustatoma, trūksta mokslių įrodymų, kurie pagrįstų gydymo pradžios efektyvumą, nors kai kuriais atvejais gydymas taikomas.

Keletas nefarmakologinių gydymo būdų taip pat turėtų būti pripažinti naudotinais. Vienas iš jų yra Orientacijos realybėje būdas, kuris buvo gana sėkmingai taikomas.

Vaistai negali būti vienintelis gydymo būdas

Šis terapijos būdas skirtas gerinti atminčiai ir mažinti sumišimą. Juo galima naudotis namuose, kai supa įprasti objektai (žodiniai, vaizdiniai, rašytiniai ir muzikiniai), kurie gali būti panaudoti atminčiai aktyvinti. Šiuo laikotarpiu labai svarbi psichologinė pagalba silpnaprotyste sergantiems ir juos slaugantiems žmonėms.

Ką slaugytojas turėtų daryti?

Įvertinkite situaciją

Esmė yra "būti informuotam": įvertinti įsipareigojimus, riziką, įmanomą pagalbą, savo paties ryžtą ir žinoti galimą ligos eigą. Reikėtų apgalvoti kokie dalykai gyvenime yra svarbiausi ir išskirti mažiau svarbius, kurių galėtumėte atsisakyti. Iškyla grėsmė būti socialiai atskirtam ir pasiduoti įsitikinimui, kad esate vienas su savo problemomis. Būkite pasiruošę kalbėtis su kitais žmonėmis. Palaikant ryšį su aplinkiniu pasauliu, tampa lengviau susidoroti su kritika ir kliūtimis, kurios neišvengiamai atsiranda. Kalbant apie teisių apsaugą, reikia pabrėžti, kad turi būti imtasi atsargumo priemonių (patarimai pateikti aukščiau). Labiau specifine teisių apsauga galima pasirūpinti vėliau.

 

Ką slaugytojas turėtų daryti?

Neleiskite, kad Jus visiškai užvaldytų

Slaugos programa turėtų taip pat atsižvelgti ir į slaugytojo poreikius. Jie turi sau pasakyti: "Aš pasistengsiu kalbėti apie savo baimes". Naudinga pasišnekėti su specialistais bei su žmonėmis, kurie jau buvo susidūrę su panašia problema. Šnekėjimas apie baimes gali sumažinti nerimą. Išsakyti visas savo baimes dėl ateities tinkamu laiku, kai slaugymo našta dar nėra per sunki, yra naudinga, kadangi dar yra laiko surasti sprendimus. Atliekant visus galimus veiksmus, stengiantis išsaugoti nors kelis savo asmeninio gyvenimo aspektus, visuomeninius santykius ir pomėgius, ypač padės ir rūpinantis pacientu, ir kai jo nebebus.

Keli patarimai

Nepriimkite skubotų sprendimų

Stenkitės nesukoncertuoti viso savo dėmesio į pacientą ir į naują besivystančią situaciją, visada nukreipkite jį į išorinį pasaulį, į savo gyvenimo stilių ir savo poreikius. Tuo pat metu saugokite save nuo vienatvės, kuri yra neišvengiamas slaugymo efektas. Nepriimkite skubotų sprendimų, tokių kaip sprendimo viską mesti ir imtis slaugyti sergantį pacientą. Tokie radikalūs sprendimai turi būti rūpestingai apgalvojami. Prieš apsisprendžiant slaugyti ligonį naudinga pasišnekėti su kitu žmogumi, suprantančiu tokias problemas. Jis gali padėti jums įvertinti visus "už" ir "prieš". Tokiais atvejais patartina nepriimti skuboto sprendimo, nors ir aplinkybės verstų tą daryti.

Pateiksime vieną tokio atvejo pavyzdį. Netekėjusi duktė, priešpensinio amžiaus, gyvenanti namuose artimųjų gali būti verčiama palikti darbą ir tapti slaugytoja. Tačiau kiekvienas turi teisę ramiai priimti sprendimus apsvarstęs visus galimus sprendimus.

III skyrius: Vidutinio sunkumo stadija. Laipsniškas savarankiškumo praradimas

Silvija yra 82 metų ir jau seniai skundžiasi atmintimi ir kalbėjimo sutrikimu. Ji gyvena su savo vyru, kuriam yra 90 metų. Ji jaučiasi gana gerai, bet jai sunku judėti, todėl nuolat jos vaikai turi ją nuvežti pas gydytojus. Jie taip pat padeda jai susitvarkyti ir namie.

Ji ir jos vyras kasdien yra prižiūrimi namie, mokant už pagalbą. Iš esmės ji atrodo gerai, tvarkingai aprengta, plaukai sušukuoti, bet jos sūnus teigia, kad tampa vis sudėtingiau ją įkalbėti išsimaudyti ar pasikeisti drabužius. Anksčiau ji labai save prisižiūrėjo, nes darbe ji turėjo dirbti su žmonėmis. Dabar ji prarado susidomėjimą namais ir visiškai neteko orientacijos, netgi gamindama pačius paprasčiausius patiekalus.

Ji neskaito ir nežiūri televizoriaus, nes jai sudėtinga susikoncentruoti. Konsultacijos metu ji mažai kalbėjo ir tai, ką ji pasakė ne visada buvo susiję su pokalbio tema. Ji kalba apie savo motiną taip, lyg ji dar būtų gyva, prisimindama, ką ji jai sakydavo, ir kartais atsimena, kad jos motina yra mirusi, neparodydama jokių emocijų. Kai jos paklausiama, ji nepamena, ar ji turi du ar tris vaikus, netgi kai ji teigia, kad jie ją prižiūri labai gerai.

 

Nora yra patraukli 80 metų moteris. Ji yra aukšta ir liekna, visą gyvenimą gyveno kaime. Ji niekada per daug nesidomėjo tuo, kas buvo nesusiję su jos darbu, bet dabar jai pasireiškia gili apatija. Ji valgo, miega ir didžiąją dienos dalį praleidžia lovoje, spoksodama į lubas. Ši apatija kaitaliojasi su nepasitenkinimu, kad jos dukra ja tinkamai nepasirūpina. Jos dukra išėjo į pensiją šiek tiek anksčiau, todėl ji galėjo prižiūrėti savo motiną ir skyrė didžiąją dalį savo laiko vienai gyvenančiai motinai. Bet vos tik ji grįžo namo, jos motina paskambino jai ir paklausė, kodėl ji neaplankė savo motinos tą dieną. Nora pajėgia pasišildyti maisto, bet jos dukra turi prižiūrėti ją, kad įsitikintų, jog ji pavalgė, kadangi ji gali tai pamiršti padaryti. Kartais ji pietauja 10 val. ryto ir vakarieniauja 4 val. dienos. Konsultacijos metu ji pastoviai skundžiasi, kokia ji yra vieniša, apie fizinius negalavimus, kokie nedėkingi jos vaikai. Ji nesuvokia koks metų laikas dabar yra ir nori rengtis tais pačiais drabužiais. Sudėtinga ją įtikinti vilktis tinkamus drabužius atitinkamam sezonui.

Ji išsako savo nuomonę pakankamai aiškiai, bet naudoja stereotipines frazes kai kuriomis temomis ir jas nuolat kartoja.

Ką slaugytojai turi žinoti?

Elgesys, kuris anksčiau nepasireikšdavo

Ligos pereinamojoje stadijoje visada pasireiškia laikinas nesiorientavimas, o erdvinis nesiorientavimas yra dalinis arba visiškas. Jeigu toks asmuo išeina į miestą ar aplinką, kurioje retai būna, jie gali pasiklysti, sutrikę klaidžioti gatvėmis, neatsimindami nei savo vardo, nei kur jie gyvena. Tai gali atsitikti netgi jiems gerai žinomoje vietoje.

Kalbos sutrikimai

Ligai progresuojant kalbant dažnai nukrypstama nuo temos ir dažnai yra vartojami ne tie žodžiai. Rašyba palaipsniui blogėja ir galiausiai pacientas nebesugeba rašyti, netgi kai kiti fiziniai motoriniai gebėjimai yra geri. Gali sutrikti jų kalba, pasireiškia afazija nuo gebėjimo aiškiai išreikšti savo mintis praradimo iki "tuščios" kalbos, kuri kartais gali būti daugiakalbė ar perdėta dėl vidinių nesąmoningų veiksmų ar kartojimo mechanizmų. Kai pasakojama jie gali pavartoti ne tą žodį: pavyzdžiui, kėdę pavadinti stalu ar duris - langu. Jie tampa nepajėgūs suformuluoti gramatiškai ar sintaksiškai teisingą sakinį ar jie linkę kartoti kokią nors beprasmę frazę ar žodį, susigalvoja įvairių idėjų ir nerealių troškimų.

Sumišimas ir klaidos

Kai kuriais atvejais jie paklausia tų pačių klausimų ar pakartoja paskutinį žodį, kurį pasakė pašnekovas (echolalija). Jie sunkiai koordinuoja judesius atliekant paprastus ir įprastus gestus, jie negali valdyti daiktų, nebegali savarankiškai apsirengti, nusiprausti, pavalgyti, jie painioja drabužius ar daiktus su kitais (apsimauna apatines kelnaites ant kelnių arba apsivelka palaidinę priekiu į nugarą) ir pan.

Samprotavimo sutrikimai tampa aiškūs. Pavyzdžiui, pacientai padaro akivaizdžių klaidų atliekant paprastų klausimų analizę, jie vis mažiau geba planuoti veiksmus ir blogėja dėmesio koncentracija.

Pagalvokite apie tikėtiną neveiksnumą

Dėmesys teisių apsaugai

Šioje pakopoje turėtų būti įvertinama, ar esamuose nacionaliniuose įstatymuose turėtų būti įteisintos kai kurios teisinės apsaugos formos.

Ar situacija pablogėja, kai įtakojamas asmens gebėjimas išreikšti savo norus ir siekius?

Slaugytojas susiduria su progresuojančiu sveikatos prastėjimu

Nepraraskite drąsos Nebūkite kietaširdis

Pagalvokite apie socialinių paslaugų tarnybų pagalbą

Kokio požiūrio slaugytojas turėtų laikytis?Slaugytojas turi susitaikyti su palaipsniu paciento savarankiškumo praradimu, bet tuo pačiu negali per daug riboti jo laisvės, kad jie galėtų daryti tai, ką jie dar yra pajėgūs daryti. Savarankiškumo praradimo procesas gali būti staigus ir lėtas, gydymo ir priežiūros metodai gali padėti paspartinti ar sulėtinti šį procesą. Slaugytojas turi skatinti pacientą pozityviai nesupykdamas ir vengdamas pasyvumo ar pasitraukimo. Jie privalo susidoroti su situacija, susidariusia dėl ligos. Svarbu būti pasirengusiam ir žinoti, kaip efektyviai įveikti stresą. Socialinių paslaugų tarnybos parama ir konsultacijos yra teikiamos vykdant priežiūros programą, taigi slaugytojai turi būti atviri išoriniam pasauliui, mokėti naudotis įvairiais įrengimais, teikti socialines paslaugas tam tikrame regione ir vengti izoliacijos.

Su kokiais žmonėmis geriausia kalbėti?

Šioje ligos stadijoje slaugytojas turi rasti balansą tarp pripažinimo, kad išprotėjęs žmogus yra visiškai praradęs savarankiškumą ir tuo pačiu stengtis nebūti pernelyg globėjišku, kad asmuo galėtų daryti tai, ką jis dar gali daryti. Savarankiškumo praradimo procesas gali būti įvairus ir gydymo ir priežiūros metodai gali padėti paspartinti ar sulėtinti šį procesą. Slaugytojas turi skatinti pacientą pozityviai ir nesupykdamas. Jie privalo susidoroti su situacija ir yra labai svarbu būti pasirengusiam ir žinoti, kaip efektyviai įveikti stresą. Socialinių paslaugų tarnybos parama ir konsultacijos yra teikiamos vykdant priežiūros programą, taigi slaugytojai turi būti atviri išoriniam pasauliui, mokėti naudotis įvairiais įrengimais, teikti socialines paslaugas tam tikrame regione.

Jeigu slaugytojas jau kontaktavo su vietinėmis tarnybomis ar kitomis pagalbos organizacijomis, viską ką jie turi padaryti - jie turi palaikyti ir stiprinti šiuos kontaktus. Jeigu iki šiol nebuvo kontaktuota, tai turi būti padaryta tučtuojau, nes kaip minėta anksčiau, socialinė izoliacija ir neveiklumas gali turėti neigiamą efektą.

Su kokiais žmonėmis geriausia kalbėti?

Šioje ligos stadijoje slaugytojas turi rasti balansą tarp pripažinimo, kad išprotėjęs žmogus yra visiškai praradęs savarankiškumą ir tuo pačiu stengtis nebūti pernelyg globėjišku, kad asmuo galėtų daryti tai, ką jis dar gali daryti. Savarankiškumo praradimo procesas gali būti įvairus ir gydymo ir priežiūros metodai gali padėti paspartinti ar sulėtinti šį procesą. Slaugytojas turi skatinti pacientą pozityviai ir nesupykdamas. Jie privalo susidoroti su situacija ir yra labai svarbu būti pasirengusiam ir žinoti, kaip efektyviai įveikti stresą. Socialinių paslaugų tarnybos parama ir konsultacijos yra teikiamos vykdant priežiūros programą, taigi slaugytojai turi būti atviri išoriniam pasauliui, mokėti naudotis įvairiais įrengimais, teikti socialines paslaugas tam tikrame regione.

Jeigu slaugytojas jau kontaktavo su vietinėmis tarnybomis ar kitomis pagalbos organizacijomis, viską ką jie turi padaryti - jie turi palaikyti ir stiprinti šiuos kontaktus. Jeigu iki šiol nebuvo kontaktuota, tai turi būti padaryta tučtuojau, nes kaip minėta anksčiau, socialinė izoliacija ir neveiklumas gali turėti neigiamą efektą.

Ką daryti?

Elgsenos valdymas

Elgsenos trūkumas blogėja

Šioje ligos stadijoje neuropsichologiniai tyrimai gali būti atliekami tikrinant pažintines funkcijas.

Labai svarbu, kad šeimos nariai žinotų, kokios pažintinės funkcijos yra pažeistos ir kurios dalinai yra išsaugotos. Jie tada gali kiek įmanoma skatinti paciento likusius gebėjimus ir vengti užduočių, kurios jiems yra per sunkios.

Keletas pasiūlymų, susijusių su pagrindiniais trūkumais, kurie gali būti akivaizdūs.

Laikina orientacija. Ji labai sumažėja ar yra prarandama laiko nuovoka, todėl bet kokių užduočių atlikimas ar susitikimų prisiminimas pacientą gali stumtelėti į psichomotorinio susijaudinimo būseną, kuri gali sukelti nenormalias ir nepagrįstas emocines reakcijas. Gerai, kai diena praeina vykdant iš anksto numatytas, tas pačias užduotis, kurias pajėgia atlikti (pusryčiavimas, pasivaikščiojimas, pietūs, pogulis ir pan.). Jeigu kas nors neįprato atsitinka - pavyzdžiui, gydytojo vizitas - rekomenduojama apie tai pasakyti tik jam atvykus, nesukeliant daug panikos. Pacientui reikia nuolatinio nuraminimo, priklausomai nuo orientacijos lygmens.

Erdvinė orientacija.Asmuo nebesiorientuoja ir netoli savo namų ar netoli esančiose gatvėse, todėl jis nelinkęs kur nors eiti iš namų. Slaugytojas turėtų jį palydėti, jeigu jis kur nors eina. Nors kartais atrodo sudėtinga, tačiau tokie asmenys turėtų būti skatinami kur nors eiti, kad jie būtų aktyvūs. Gali būti einama į sodą, jeigu jis toks yra, ar į saugias vietas, esančias netoli namų, arba vykti toliau į gerai žinomas vietas (dienos centrus, klubus ir pan.), kur galima susitikti draugų, kuriais jie pasitiki (ar besirūpinantį personalą), kas apdairiai juos prižiūrės. Kai išeinama iš namų, yra svarbu nukreipti paciento dėmesį į objektus ar informaciją, kurie yra žinomi, o kai būnama namie - į objektus ir vietas, kurie sukelia emocijų.

Keletas praktinių patarimų

Išsiblaškymas.Ypač kompromituojančios situacijos yra tada, kai pacientui sunku suvokti sudėtingas situacijas. Pranešimai ir nurodymai turi būti kiek įmanoma paprastesni ir pateiki po vieną vienu metu. Slaugytojas turi būti pasirengęs paaiškinti sudėtingas situacijas ir nuraminti pacientą, kad juo yra rūpinamasi.

Kalbos sutrikimai.Tik paprasti sakiniai yra pasakomi. Paciento gebėjimas išreikšti nepasitenkinimą ir priežasčių suvokimas sumažėja, todėl jie greičiau susierzina nei aiškiai pasako, ko jie nori. Slaugytojas turi būti labai atidus ir pasistengti suprasti, ko pacientas nori.

Jaudinimasis.Pacientai gyvena pasaulyje, kurio jie negali numatyti ir kontroliuoti, todėl jie pradeda jaudintis. Aplinkoje esančių veiksnių, galinčių kelti nerimą, reikėtų vengti (per blankios ar per ryškios šviesos, per didelio triukšmo, baldų keitimo). Pacientas dažnai bijo tamsos ir jų jaudinimasis dažniausiai pasireiškia vakarais. Imantis atsargumo priemonių nereiškia, kad reikėtų pašalinti visus veiksnius ar eliminuoti stimulus. Slaugytojas turi išlikti kiek įmanoma ramus ir informuoti apie tai ramiai. Fizinis kontaktas, apkabinimas ir rūpinimasis yra labai svarbūs, kadangi jie yra nuraminami, taip pat jie gali bandyti išreikšti žodžiais tai, ką jie jaučia, bet gali negalėti to išreikšti; arba galima atitraukti jų dėmesį nuo tų objektų ar situacijų, kurie jį jaudina. Tai turi būti padaroma, kai yra kitų žmonių namuose arba kai jie patiria stiprų įniršio protrūkį. Smurtinės ar griežtos reakcijos nėra vertinamos teigiamai, šiuo atveju labai svarbu atšaldyti įkaitusią emocinę atmosferą kiek įmanoma neparodant įtampos.

Apatija. Pacientai tampa daug pasyvesni ir praleidžia daug laiko sėdėdami ir tylėdami. Kiek įmanoma turėtų būti stengiamasi to vengti, todėl slaugytojas turėtų jį įtraukti į kokią nors naują veiklą, nenaudodamas perdėtos jėgos. Netgi švelnių aplaidumo formų turėtų būti vengiama. Elgesys, neskatinantis veiklos, pavyzdžiui, ilgam palikti žiūrėti televizorių, gali būti laikomas švelnia aplaidumo forma ir to turėtų būti vengiama. Lankymasis dienos centre turėtų būti naudingas šioje stadijoje.

Frustracija.Sergantysis Alzhaimerio liga nuolat susiduria su ankstesnių gebėjimų praradimu ir frustracijos situacijų padažnėja ligai progresuojant. Pažinimo gebėjimo praradimas reiškia, kad tokie asmenys gali mesti savo pomėgius ir veiklas, kurių jie galėtų imtis. Slaugytojas turi nuolat sekti jų esamus gebėjimus ir panaudoti juos specifinėse veiklose.

Haliucinacijos.Jos gali dažnai atsirasti (ir gali būti vizualinės ar girdėjimo) ir gali būti svaičiojimo priežastimi. Pavyzdžiu gali būti moteris, vaišinanti arbata per televizorių rodančius žmones arba tvirtinanti, kad jos vyras norėjo ją nužudyti perpjaudamas peiliu gerklę. Daugeliu atvejų, kai haliucinacijos gali pakenkti asmeniui, gydymas vaistais yra būtinas. Kitais atvejais gali padėti tam tikra užimtumo terapija.

Saugumas namuose.

Kaip minėta anksčiau namuose reikia atlikti tam tikrų pakeitimų, kad būtų galima išvengti nelaimingų atsitikimų, kurie gali įvykti dėl elgesio sutrikimų (netinkamai naudojamos dujos ar vanduo, išsiblaškymas naudojant elektrinius prietaisus ir pan.).

Socialinių paslaugų tarnybos pagalba

Prašykite socialinių paslaugų tarnybų pagalbos

Šioje stadijoje svarbu pagalvoti apie tai, kokios pagalbos būtų galima gauti iš socialinių paslaugų tarnybos.

Dėmesys teisių apsaugai

Šioje ligos stadijoje ne tik fizinės ir psichologinės būtinos sąlygos yra aptariamos, tačiau ir visa galima pagalba iškilus įvairioms problemoms. Teisinė apsauga yra reikalinga, kad skirtingi teisiniai aktai būtų skirti šiai problemai.

Kokios yra pasekmės?

Nuosmukio rizika (dėl išsekimo ir streso)

Didėjantis išsekimas

Šioje ligos progresavimo stadijoje realiai nieko negalima pakeisti. Dėl gydymo ir priežiūros jau susitarta ir kaip anksčiau apibūdinta gydymas ir priežiūra ir toliau turi tęstis.

Šiuo požiūriu daugiausiai dėmesio turi būti skiriama slaugytojui. Stresas ir nuovargis, nevaldomas teikiant pagalbą gali sukelti nuosmukio būseną.

Prašykite socialinių paslaugų tarnybos pagalbos"

Tai laikas, kai nusprendimas, ar sutikti prižiūrėti išprotėjusį asmenį, ar ne, tampa problema, netgi jei gali turėti neigiamų pasekmių, nes situacija yra nevaldoma. Sprendimas gali sukelti kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, kuris įtakoja nerimą ir kančią. Grįžtant prie socialinių ir sveikatos paslaugų tarnybų, jos gali būti naudingos šioje stadijoje. Kaip bebūtų, slaugytojas turėtų būti rengiamas labai kruopščiai ir nuolat, suteikiant tokią pagalbą, kurios jam reikia. Slaugytojui ar kitam šeimos asmeniui reikia aktyviai veikti kartu su socialinių paslaugų tarnybomis, tam, kad įsitikintų, ar jie teikia tinkamą priežiūrą pacientui, o taip pat teikti pagalbą slaugytojui.

Privalėjimas rinktis ir galimas konfliktas

Apsispręskite ir dėl savęs

Ligos trukmė ir priežiūros našta gali trukdyti slaugytojams galvoti apie savo sveikatą ir tinkamai rūpintis savimi. Jie tampa išsekę ir tai gali įtakoti priežiūros, teikiamos pacientui, kokybę. Taip pat gali kilti konfliktų šeimoje, todėl jie gali jausti prarandą anksčiau gyventą gyvenimą.

Į šią problemą ypač reikia atkreipti dėmesį, kadangi mes pasirengiame gyvenime dideliems pokyčiams, taip pat tapimas slaugytoju gali įtraukti asmenį taip, kad jie nebegalės atlikti kitų ne ką mažiau svarbių įsipareigojimų savo gyvenime.

Slaugytojų pasisakymai:

" Aš turėčiau prižiūrėti savo anūkus ir savo vaikus, bet aš negaliu to daryti, o jeigu ir prižiūriu tai nepakankamai, nes visą laiką skiriu mamai".

"Netgi, kai būnu su savo žmona, mano mintys visada yra ten..."

vyras, kuris leido sau išeiti trumpų atostogų ir pabūti su savo jauna žmona, nes jau nebegalėjo pasirūpinti savo mama, kurią taip pat prižiūri ir samdomas slaugytojas.

"Mano anūkas yra devynerių. Aš nemačiau, kai jis buvo mažas. Dabar jis manęs gerai nepažįsta, viską ką jis mato, tai yra senelė, kuri visada prižiūri sergantį senelį".

Yra daug slaugančių šeimos narių, kurie išreiškia nostalgiją ar kartėlį, negalėdami džiaugtis savo anūkais, nes visą savo laiką skiria sutuoktinio, tėvų ar patėvių priežiūrai. Kad to būtų išvengiama, padėti prižiūrėti turėtų ir kiti žmonės bei socialinių paslaugų tarnybos. Pagalbos grupės, minėtos anksčiau, gali būti labai naudingos.

Koks galimas gydymas?

Bandykite kreiptis į savipagalbos grupę

Pagalbos programoje gali būti specifinė priežiūra, kuri turėtų būti aptariama su atitinkamomis tarnybomis ir gydytoju. Pagalbos terapija, psichoterapija, pagalbos grupės, gydymas vaistais, atsipalaidavimo terapija ir pan. Tokia priežiūra jau buvo apibūdinta anksčiau.

Ką slaugytojas turėtų daryti?

Giminaičių, draugų, kaimynų pagalba

Pacientui reikės daug daugiau priežiūros, tačiau slaugytojo poreikiai taip pat turi būti patenkinti, todėl priežiūros plane turėtų būti numatyta pagalba.

Prašykite giminių, draugų ir kaimynų pagalbos

Šioje stadijoje svarbu, kad jie turėtų informacijos apie įvairias paslaugų tarnybas, galinčias padėti prižiūrėti sergantįjį, kuriam priežiūros gali prireikti daugiau. Nepaisant to, į pagalbą galima pasitelkti ir šeimos narius, draugus ir įstaigas.

Gerai, jeigu yra aptariama šeimoje, kaip priežiūra yra organizuojama. Jeigu šeima susiduria su problemomis, galima ko nors (ne šeimos nario) paprašyti būti tarpininku (pvz., gydytojo, kunigo, socialinio darbuotojo ar psichologo) ir padėti pasiekti gerų rezultatų. Draugai, pažįstami ir kaimynai gali taip pat padėti prižiūrėti pacientą; jie gali prižiūrėti jį, jeigu jis linkęs paklysti, pabūti su juo trumpam, jeigu tuo metu slaugytojas negali, padėti netikėtose situacijose ar padėti šeimos nariams.

Realizmas ir pragmatizmas gali padėti išlikti didvyriu

Nesusiviliokite didvyriškumu

Slaugytojas neturėtų pervertinti situacijos, o sunkumus turėtų laikyti iššūkiais. Tokio paties požiūris turėtų būti laikomasi vertinant socialinių paslaugų tarnybas, kurios dažnai laikomos neefektyviomis ir netinkamomis. Visada yra galimybė, kad socialinių paslaugų tarnybos ir bendruomenės pagalbos tinklas nereaguos taip, kaip reikėtų. Jeigu taip atsitinka, reikia būti realistiškiems ir elgtis atitinkamai, stengiantis ištaisyti situaciją, o ne vadovautis iliuzijomis ar be reikalo dėti viltis. Jos gali sužlugti bet kuriuo momentu padarant nepataisomos žalos.

Psichoterapeuto patarimas

Užsitęsus stresinei būsenai slaugytojas yra pažeidžiamas ir kai jie ką nors prižiūri, jie jaučia didelį spaudimą. Mes gerai žinome, kad kūnas nuolat apsaugo save nuo žalingų aplinkos veiksnių ir netinkamo maisto. Sudėtingos situacijos veikia mus fiziškai ir protiškai. Jūs turite elgtis tinkamai, kad padėtumėte kūnui atstatyti balansą ir apsaugoti jį nuo toksinių medžiagų. Yra keletą veiksnių, padedančių atgauti prarastą energiją.

Pora valandų pabuvimas saulėje leidžia smegenims pagaminti medžiagų, kurios apsaugo nuo depresijos. Gerai, jeigu namuose yra atidaromos langinės ar atitraukiamos užuolaidos, kad šviesa galėtų patekti į vidų. Darbas sode ar pasivaikščiojimas lauke yra kita galimybė pabūti saulėje.

Jeigu labai neskauda kelių, lipimas laiptais aukštyn ir žemyn, kai einama į lauką padeda treniruoti raumenis ir apsaugo nuo nugaros skausmų. Vaikščiojimas padeda pasisavinti kalcį, naudingą kaulams.

Greitas trijų kilometrų ėjimas pagerina širdies darbą.

Vaikščiojimas pagerina kraujo cirkuliavimą, kas teikia naudą visam kūnui, įskaitant ir vidaus organus.

Svarbu išeiti į gatvę, o ten sutikti žmonių ir įsijungti į jų judėjimą. Tai gali sukelti stresą, tačiau tai yra naudinga, nes padeda palaikyti stimulų, galinčių trikdyti (mašinų judėjimas, didelis triukšmas ir pan.), valdymo įprotį, ir padeda išlaikyti pusiausvyrą ir orientaciją.

Jeigu jūs praleisite daug laiko namie, Jūs galite jaustis pavargę ir sustirę; bet jeigu Jūs pabandytumėte rasti laiko sportuoti, kas kūnui suteikia energijos, Jūs daug geriau jaustumėtės. Kai kurie pratimų yra naudingesni už kitus. Jeigu anksčiau nesilankėte sporto treniruotėse, vadovaukitės instinktais, pasirinkdami tinkamiausius.

Pratimai, kuriuos Jūs pasirinkote, nes jie yra naudingi ir praskaidrina nuotaiką, bus Jums tinkami. Tokius pratimus galite atlikti tiek kartų, kiek Jums norisi, kol nepavargote. Būkite judrus, tačiau nustokite sportuoti, jeigu jaučiate diskomfortą ir nepersistenkite.

Pratimų apimtys gali po truputį didėti. Jeigu iki tol nesportavote, pradžioje galite jaustis truputį sustirę. Nesijaudinkite, tai tik rodo, kad raumenys nebuvo naudojami tokiai veiklai, vėliau tai praeis.

Gerkite vandens, jo reikia Jūsų raumenims. Miego stoka kenkia audiniams ir jie tampa skausmingi. Judrumo išlaikymas gali padėti panaikinti šią žalą. Palaikykite odos drėgmę, masažuokite sąnarius, ypač kulkšnies ir kojų, tai suteikia palengvėjimo ir padeda atgauti jėgas.

(Silvia Guglielmone, psichoterapeutė)

IV skyrius: Ligos pablogėjimas ir santykiai su socialinių paslaugų tarnybomis: priklausomybė ar bendradarbiavimas

C. yra 73 metų, nors prieš šešerius mėnesius ji turėjo ryškių atminties problemų, tačiau buvo santykinai savarankiška. Ji jau daug metų yra našlė, gyvena su sūnumi, marčia ir mažais anūkais, kuriuos ji padėdavo prižiūrėti. Dabar vaikai jos bijo, nes ji be priežasties rėkia ir jų nebepažįsta. Ji daug laiko praleidžia miegodama, bet prieš mėnesį ji negalėdavo Su kokiais žmonėmis geriausia kalbėti?

Prašykite pagalbos socialinių paslaugų tarnybų...

Šioje stadijoje turėtų būti užmegzti daug savitarpio santykių. Jeigu jie dar neužmegzti, tada reikia vadovautis anksčiau apibūdintomis pakopomis. Yra rizikos, kad kasdieninė sąveika su pacientu gali tapti įpročiu ir slaugytojas gali patirti vis didesnę izoliaciją. Verta pasitarti dėl pagalbos, kurią realiai gali pasiūlyti socialinių paslaugų tarnybos, galėtų būti aptariama gydymosi slaugos namuose galimybė.

... ir organizacijų

Jeigu slaugytojas nusprendžia, kad jam reikia pagalbos (įskaitant ir priėmimą į slaugos namus), jis turėtų pasitarti su gydytoju, socialiniais darbuotojais ir/ar psichologais tam, kad būtų susitarta dėl geriausio veiksmų plano, ir jis neturėtų jaustis kaltas, kas gali jį priversti jaustis blogai.

užmigti naktimis ir vaikščiodavo po namus prikeldama šeimos narius ir išgąsdindama juos netikėtai atsiradusi jų miegamuosiuose. Ji maitindavosi pati, bet dažnai ji nevalgydavo, kadangi negalėjo atskirti stalo įrankių, dėl turėjo būti maitinama šaukštu. Kai ji geria, stiklinė turi būti prilaikoma, kitu atveju ji išlaisto vandenį į savo lėkštę ir mėgina jį susemti su šakute. Ji yra nesivaldanti, ją reikia nuprausti ir perrengti. Interviu metu į pateiktus klausimus neatsakė.

Ji retkarčiais nusišypso, murma pati sau ir rūpestingai lanksto ir išlaksto medžiagos skiautę, skiautė liko iš ankstesnio jos užsiėmimo - ji buvo siuvėja-siuvinėtoja.

 

M. yra smulki moteris, kuri dirbo slaugytoja, o taip pat padėdavo savo dukrai. Po laikotarpio, kai ji tapo labai agresyvi, tiek verbaliai, tiek fiziškai, ji atsiskyrė nuo realaus pasaulio. Dabar ji leidžia sau visur vadovauti visiškai nesuvokdama, kas vyksta.

Ji elgėsi paklusniai, kai gydytojai ją apžiūrėjo, nuolat draugiškai šnekučiavosi, kalbėdama su įsivaizduojamais žmonėmis apie nesuvokiamus dalykus. Ji nesuprato ir labai paprastų nurodymų, pavyzdžiui, "Užmerkite akis". Ji retkarčiais atpažįsta savo dukrą ir maišo ją su savo mama ar savo seserimi.

Ką slaugytojai turi žinoti?

Ligos simptomai

Kai ligos būklė pablogėja, visos asmens pažintinės funkcijos labai susilpnėja. Tai įtakoja jų gebėjimą atlikti kasdienines veiklas. Motoriniai gebėjimai ir lytėjimo pojūčiai gali būti išlaikyti, bent jau tol, kol progresuojanti liga sukelia visišką neįgalumą. Elgesio sutrikimams ryškėjant, didėja priežiūros našta ir emocinis poveikis slaugytojui ir šeimai.

Ligos simptomai progresuojančioje stadijoje

Daugelis žmonių nebegali kontroliuoti šlapinimosi, o vėliau ir tuštinimosi. Jie dažnai nebepažįsta savo šeimos ar artimų draugų.

Jie nepamena savo sutuoktinio vardo ar laiko jį kažkuo kitu.

Jie pamiršta daugelį gyvenimo įvykių ir visiškai nesiorientuoja erdvėje ir laike.

Jie negeba skaičiuoti atbuline tvarka, o kartais negali suskaičiuoti iki dešimties.

Jiems reikia nuolatinės pagalbos kasdieniniame gyvenime.

Miegas dažniausiai būna sutrikęs, todėl jie turi vartoti migdomuosius.

Asmenybė keičiasi ir elgesio sutrikimai vis ryškėja, gali kliedėti, nepasitikėti, apimti persekiojimo jausmas, pasireikšti įkyrūs simptomai, nerimas ir jaudulys su verbaline ir fizine agresija, apatija ir haliucinacijos.

Didėjanti priežiūros našta

Mokykitės iš profesionalių slaugytojų

Šioje stadijoje negalia pasireiškia tuo, kad asmuo pats nebepajėgia atlikti kasdienių darbų. Tai reiškia, kad padidėja darbo krūvis slaugytojui, todėl reikia išmokti, kaip atlikti būtinąją priežiūrą tinkamai (intymi higiena, pažadinimas ir paguldymas miegui, pagalba jiems judant ir pan.). Profesionalūs priežiūros darbuotojai turėtų pamokyti slaugytoją, kaip atlikti šias visas užduotis, tai pacientui garantuotų efektyvią nuolatinę priežiūrą.

Priežiūra namuose

Vis labiau prikaustytas prie lovos

Ligai progresuojant gyventi namuose tampa vis sudėtingiau, pacientai daugiausiai savo laiko praleidžia miegamajame. Keleto pakeitimų reikia, kad būtų užtikrintas saugumas, o taip pat apsaugoti nuo komplikacijų, atsirandančių nuo laiko praleidimo lovoje. Geriausias sprendimas - turėti lovą su reguliuojama atkalte, kad būtų galima patogiai sėdėti. Lova taip pat turi turėti užtvaras šonuose, kad būtų užkirstas kelias nelaimingam atsitikimui, ypač naktį. Taip pat turi būti tinkamas lovos aukštis, kad pacientui būtų patogu į ją įlipti ir išlipti.

Ką daryti?

Pagalvokite apie finansinę paramą

Paskutinėje stadijoje visos pagrindinės funkcijos (maudymasis, apsprendimas, naudojimasis tualetu, judėjimas, maitinimasis, šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolė) gali būti pažeistos ir asmeniui gali reikėti pagalbos ištisą parą. Socialinių paslaugų tarnybos pagalba galėtų būti dalis įprasto priežiūros plano.

Padėti vyresniems žmonėms gyventi jų pačių namuose

Nepaisant to, kad jų būklė pablogėjo, pacientai turėtų būti skatinami praleisti kiek įmanoma daugiau laiko ne lovoje. Jie turėtų patogiai sėdėti fotelyje netoli lango ar kitoje jaukioje vietoje, kur slaugytojas galėtų juos stebėti. Fotelio užtiesalas turėtų būti skalbiamas užtikrinant higienos sąlygas.

Pašalinkite pavojaus šaltinius iš miegamojo

Tam, kad būtų palengvinamas pacientų judėjimas, kambaryje ir netoli namo turėtų būti vietų, kur jie galėtų įsikibti, o taip pat neturėtų būti daiktų, stovinčių aplink, už kurio būtų galima užkliūti. Štai keletas patarimų:

Maži stalai ir kiti smulkūs baldai neturėtų lengvai nuvirsti.

Neturi būti dūžtamų daiktų, kurie galėtų nukristi, jeigu už jų užkliūnama.

Baldai su rankenėlėmis ar kitais išsikišusiais ornamentais turėtų būti pritvirtinti prie sienų taip, kad jie nenuvirstų.

Jeigu pacientas yra sunerimęs, rekomenduojama leisti jam eiti į kitus kambarius, paliekant atidarytas duris, kad nebūtų sukeliama didesnio nerimo.

Dėmesys apsaugai ir teisėms

Draudimai yra būdas apsaugoti ligonį

Šioje ligos stadijoje pacientai praranda visus gebėjimus ir nebegali pasirūpinti savimi bei savo turtu.

Ankstesnėse stadijose galima pasirinkti aprūpinimą maistu ar kitomis prekėmis, paskiriant patikėtinį ar globėją, kuris galėtų pasirūpinti jų reikalais.

Kokios yra pasekmės?

Padidėjęs nuovargis sąlygoja didesnį stresą

Šioje ligos stadijoje slaugytojas turi nuspręsti, ar jis imasi pacientą prižiūrėti namie ar suranda tinkamus slaugos namus.

Labai sunku padaryti tokį sprendimą ir priklauso nuo to, kokios priežiūros reikia ir kaip sunkiai bei vargais negalais slaugytojas tai pasiekia.

Kai kurie slaugytojai jaučiasi tarsi jiems būtų taikomas "namų areštas".

Jie teigia visiškai neturintys laiko sau ir gali nurodyti, kad slaugymas užimą visą jų laiką, kas gali slaugytoją sekinti tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kartais slaugytojas neįsivaizduoja tai, kad vyksta ir galimas dalykas, kad tik aplinkiniai gali pastebėti tai. Padidėjęs stresas gali kartais pasireikšti verbaline ar fizine agresija, nukreipta į tą asmenį. Kai taip atsitinka, visada atsiranda kaltės jausmas. Kyla realus pavojus, kurio nereikėtų ignoruoti ir įspėjamieji ženklai gali būti pastebėti laiku. Atidavimas į gydymo/priežiūros įstaigą yra vienas iš galimų pasirinkimų, priklausomų nuo prieinamų išteklių ir nuo to, kiek priežiūros reikia. Svarbu, kad santykiai tarp slaugytojo ir išprotėjusio asmens nenutrūktų, bet jie būtų jau kitokie ir tęstųsi kitokia forma. Viena moteris, kuri savo vyrą, sergantį Alzhaimerio ligos progresavusia stadija, išvežė į slaugos namus, teigė, kad ji jautėsi taip, tarsi „jos širdis virto akmeniu".

... bet nepriimkite sprendimo vienas (-a)

Ši frazė aiškiai išreiškia didelę kančią ir praradimo jausmą. Ji patyrė "socialinę gėdą", nes kai kurie mano, kad išvežimas į slaugos namus yra neetiškas ir neatsakingas poelgis. Slaugytojo emocinė būsena neturėtų būti ignoruojama. Jiems reikia padėti suprasti, kad išvežimas į slaugos namus gali būti labai atsakingas poelgis.

Kai svarstomas išvežimas į slaugos namus, šeimą reikia suprasti, suvokti, kad jiems dabar sudėtinga situacija, negalima jų teisti, o reikia padėti jiems surasti sprendimą, kuris patenkins ir jų asmeninius poreikius, kad jie galėtų atvirai kalbėti apie dvylipumą, kurį jie jaučia, norėdami "išvengti problemos" ir nerimą dėl neišvengiamo pasirinkimo, o taip pat jie turi jausti, kad jų reakcijos yra suprantamos, netgi tada, kai gali atrodyti, jog jie "bėga nuo problemos".

Kokios yra pasekmės?

Padidėjęs nuovargis sąlygoja didesnį stresą

Šioje ligos stadijoje slaugytojas turi nuspręsti, ar jis imasi pacientą prižiūrėti namie ar suranda tinkamus slaugos namus.

Labai sunku padaryti tokį sprendimą ir priklauso nuo to, kokios priežiūros reikia ir kaip sunkiai bei vargais negalais slaugytojas tai pasiekia.

Kai kurie slaugytojai jaučiasi tarsi jiems būtų taikomas "namų areštas".

Jie teigia visiškai neturintys laiko sau ir gali nurodyti, kad slaugymas užimą visą jų laiką, kas gali slaugytoją sekinti tiek fiziškai, tiek emociškai.

Kartais slaugytojas neįsivaizduoja tai, kad vyksta ir galimas dalykas, kad tik aplinkiniai gali pastebėti tai. Padidėjęs stresas gali kartais pasireikšti verbaline ar fizine agresija, nukreipta į tą asmenį. Kai taip atsitinka, visada atsiranda kaltės jausmas. Kyla realus pavojus, kurio nereikėtų ignoruoti ir įspėjamieji ženklai gali būti pastebėti laiku. Atidavimas į gydymo/priežiūros įstaigą yra vienas iš galimų pasirinkimų, priklausomų nuo prieinamų išteklių ir nuo to, kiek priežiūros reikia. Svarbu, kad santykiai tarp slaugytojo ir išprotėjusio asmens nenutrūktų, bet jie būtų jau kitokie ir tęstųsi kitokia forma. Viena moteris, kuri savo vyrą, sergantį Alzhaimerio ligos progresavusia stadija, išvežė į slaugos namus, teigė, kad ji jautėsi taip, tarsi „jos širdis virto akmeniu".

... bet nepriimkite sprendimo vienas (-a)

Ši frazė aiškiai išreiškia didelę kančią ir praradimo jausmą. Ji patyrė "socialinę gėdą", nes kai kurie mano, kad išvežimas į slaugos namus yra neetiškas ir neatsakingas poelgis. Slaugytojo emocinė būsena neturėtų būti ignoruojama. Jiems reikia padėti suprasti, kad išvežimas į slaugos namus gali būti labai atsakingas poelgis.

Kai svarstomas išvežimas į slaugos namus, šeimą reikia suprasti, suvokti, kad jiems dabar sudėtinga situacija, negalima jų teisti, o reikia padėti jiems surasti sprendimą, kuris patenkins ir jų asmeninius poreikius, kad jie galėtų atvirai kalbėti apie dvylipumą, kurį jie jaučia, norėdami "išvengti problemos" ir nerimą dėl neišvengiamo pasirinkimo, o taip pat jie turi jausti, kad jų reakcijos yra suprantamos, netgi tada, kai gali atrodyti, jog jie "bėga nuo problemos".

Ką slaugytojas turėtų daryti?

Mėginkite nebūti didvyriu

Šioje stadijoje slaugytojo situacija, kaip anksčiau pateikta, atrodo kritiška, po ilgo laikotarpio pasiaukojimo nėra perspektyvų atsikvėpti, tačiau liga progresuoja ir reikia vis didesnio pasiaukojimo.

Laikykite langą išorinį pasaulį atvirą "

„Aš esu kūnas ir kraujas". Slaugytojas tai dažnai naudojasi šiuo pavyzdžiu, tačiau tai išreiškia jo baimę nebegalėti toliau prižiūrėti ir jie įsivaizduoja, kad pacientui reikia daugiau priežiūros.

Tai nepriklauso nuo socialinių paslaugų tarnybos teikiamos priežiūros. Socialinių paslaugų tarnybos kartais sukuria tam tikrą priklausomybę, kadangi dažnai jie yra vieninteliai žmonės, su kuriais galimas pasikalbėti. Galimas dalykas, kad susitaikymas su padėtimi, pasyvumas ir nepasitikėjimas kyla, kai asmuo yra pavargęs. Didžiausia rizika yra izoliacija.

Slaugytojui galinti kilti vienintelė problema yra asmuo, kurį jis prižiūri, todėl jis turi būti priverstas „nutraukti ryšius" su kitais žmonėmis. Reikia drąsos ir pasiryžimo būti atviras pasauliui. Svarbu išlaikyti pasišventimą slaugymui pasitelkiant socialinių paslaugų tarnybas ir neturėtų būti jaučiamasi auka, kadangi atviri santykiai su bendruomene ir paramą teikiančiaisiais yra svarbūs.

V Skyrius: Paskutinė stadija. Kai mirtis tampa „priimtinu" įvykiu

Kuomet mes susipažinome su S. jis vis dar buvo neįtikėtinai aiškiai mąstantis ir, nepaisant jo amžiaus, galintis nuspręsti daugelį dalykų susijusių ne tik su savimi, bet kartais ir su kitais asmenimis. Mes kalbėjomės su juo ir dalinomės prisiminimais, tačiau po kurio laiko jo prisiminimai išbluko ir tapo painiais. Jis painiodavo žmones, pamiršdavo vardus bei tai, kas mes esame. Šiuo metu jis jau kuris laikas guli prikaustytas prie lovos. Jau keletą mėnesių juo rūpinasi jo žmona bei slaugantysis personalas. Jis nuolatos vartomas, tam, kad neužsigulėtų vienoje padėtyje ilgai, reguleriai prausiamas bei slaugomas su meile. Jis nuolat maitinamas bei girdomas ir guli embriono pozoje, rankomis sudėtomis ant krūtinės. Jis yra nuolatos prižiūrimas, siekiant išvengti pragulų. Jo raumenys yra suglebę ir yra matomi kaulai. Tik akys atrodo gyvos, ir nors jis žvelgia į erdvę, kartais, kai jis žvelgia į tave, tu negali suvokti ar jis tave atpažįsta. Jis vis dar bando tarti žodžius, kuriuos tesupranta tik jo žmona.

 

I. yra prikaustyta prie lovos jau daugiau nei tris metus. Ją slaugo jos duktė. I. tokia smulkutė ir išbalusi, kad atrodo beveik perregima. Ji sveiksta po plaučių uždegimo, net jei jos duktė nuolatos klausia kodėl.

Kiekvieną dieną ji nuprausiama ir aprengiama, tačiau kenčia nuo pragulų, kurias kasdien aptvarsto medicinos sesuo. Ji jau nieko nebeatpažysta ir jau ilgą laiką visai nekalba, sunkiai benuryja bet kokį maistą, tačiau, kai jos duktė pasilenkia ir pavadina ją mama, ji nusišypso.

Ką slaugytojai turi žinoti?

Bendrieji simptomai

Visiška priklausomybė

Paskutinėje ligos stadijoje visiškai prarandamas kognityvinis veiksnumas bei gebėjimas atpažinti pažįstamus žmones ir vietas. Dažniausiai dėl motorinių sutrikimų, dėl kurių prarandamas gebėjimas išsilaikyti vertikalioje padėtyje, ligonis tampa prikaustytu prie lovos. Dažniausiai pasitaikantys motoriniai sutrikimai yra nelankstumas liemens, kaklo užpakalinės dalies, galūnių srityse, be to, atsiranda drebulys. Kalba pavirsta į nesuprantamų garsų eilę. Maitinimas tampa labai sudėtingu, kadangi ligoniui sunku nuryti maistą. Tai dažniai sąlygoja tokias komplikacijas kaip plaučių uždegimas, kurį sukelia maisto bei skysčių inhaliacija į kvėpavimo takus. Nesusilaikymas yra dažnas reiškinys. Jiems reikalinga nuolatinė priežiūra. Dažnai pasireiškia įvairūs neurologiniai simptomai, tokie, kaip konvulsijos, nekontroliuojami raumenų spazmai, raumenų sustingimas bei virpulys. Tinkama mityba tampa labai problematiška, o ligonio prikaustymas prie lovos sąlygoja raumenų masės netekimą bei kaulų masės destrukciją su padidėjusiu kalcio kiekiu šlapime.

Mirties artumas (Išsivadavimas ir tuštuma)

Klausimai apie mirtį ...

Šioje ligos stadijoje kaip niekad svarbu susitaikyti su artėjančia paciento mirtimi, kadangi mirtis tampa ne tik neišvengiama, bet tampa "priimtina".

Nors mirtis toks pat natūralus įvykis kaip gimimas, tačiau po mirties lieka tuštuma. Ši tuštuma jaučiama netgi tuomet, jei mirusysis buvo labai senas bei prieš mirtį labai kentėjo. Labai svarbu būti pasiruošusiam šiam įvykiui.

... ir kur mirti

Mūsų kultūroje mirties klausimas yra dažnai ignoruojamas. Tiesą pasakius, tam tikru mastu, atrodo, kad mirties egzistavimas yra neigiamas. Visuomenė dažniausiai siunčia tokias žinutes, kaip "negalvok apie tai", "visuomet yra vilties" ar pan. Iškyla rizika, kad Jūs pasijusite vienišas net prieš mirtį asmens, kurį slaugote. Tai antrojo tipo vienatvė, skirtinga nuo tos, kurią jautėte ligos pradžioje, kuomet nusprendėte tapti slaugytoju.

Turi būti apsispręsta dėl vietos, kur ligonis mirs, jei tai dar nebuvo sprendžiama prieš patenkant į slaugos namus. Kur ligoniui geriau numirti, namuose ar kur nors kitur, turi būti sprendžiama kartu su kitais ligonio artimaisiais.

Teisių gynimas

Perspėjimas apie galimą blogą elgesį

Teisių gynimo, žvelgiant iš teisinės pusės, ypač jeigu nieko nebuvo daroma ankstesnėse ligos stadijose, turėtų būti imtasi kuo skubiau. Dabar pacientui viskas turi būti daroma už jį. Slaugytojas turi moralinį įsipareigojimą įtikinti šeimą, arba jai nedalyvaujant, ginti ligonio teises teisme. Jeigu ligonis slaugomas namuose, jam turi būti suteikiama pilnavertė slauga. Slauga namuose gali būti slogi, kelianti depresiją. Neretai senyvo amžiaus ligotiems asmenims tenka gyventi nežmoniškomis sąlygomis, jais naudojamasi, nes dažnai šie ligoniai nesuvokia kas dedasi aplink juos. Tačiau jie taip pat yra žmonės ir su jais turi būti elgiamasi garbingai.

Ligoniai neturėtų būti paliekami likimo valiai vien dėl to, kad jie serga demensija, dėl kurios jie tapo našta tiems su kuriais gyvena ar kurie slaugo juos.

Su kokiais žmonėmis geriausia kalbėti?

Būkite pasirengę mirčiai

Sunku surasti žmones, su kuriais galima būtų pasikalbėti apie mirtį. Kiekvienas stengiasi išvengti pokalbių apie tai. Labai sudėtinga šia tema bendrauti ramiai, tačiau tai yra labai svarbu. Daugelių atvejų slaugytojas pats turi imtis iniciatyvos.

Pokalbiai su kitais šeimos nariais bei socialinių paslaugų teikėjais gali padėti susitaikyti su tuštuma, kuri pasimirš, bei susikoncentruoti ties periodu, kuris seks po mirties.

Religija šiuo atveju gali būti paguoda, taigi, jeigu mirštantysis arba slaugytojas yra religingi, vizitas pas dvasininką gali būti naudingu.

Ilga Alzhaimerio ligos trukmė gali apsaugoti Jus nuo galvojimo apie mirtį ir kartais troškimą, kad kančios pasibaigtų, gali lydėti kaltės jausmas.

Šeimai turėtų būti naudinga išsakyti savo mintis apie ligonio mirtį, tačiau šeimos narių požiūriai turi būti gerbiami, o mintis išreikšti leidžiama tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Liga pasiglemžia ligonius dar prieš jų tikrąją mirtį, todėl dauguma asmenų gedi viso ligos laikotarpio metu.

... ir periodui po mirties

Šioje ligos stadijoje labai svarbu kontaktuoti su šeimos narių organizacijomis, o ypač su pagalbos grupėmis.

Vienoje iš paramos grupių kažkas paklausė ar kas nors iš grupės troško, kad asmuo, kurį jie myli, mirtų ir, kad mirtis šiuo atveju yra geriau už gyvenimą. Tokiose grupėse panašios mintys laisvai išreiškiamos bei išklausomos.

Paramos grupės tai pat gali būti labai naudingos periodo po asmens mirties metu, gedulo metu ir tuomet, kai slaugytojas jaučia kaltę.

Ką daryti?

Simptominis gydymas, neagresyvus gydymas

Venkite agresyvaus elgesio

Susidūrus su dramatiška ir labai greitai blogėjančia situacija, įvardinama daugelis negalavimų. Tarp tokių negalavimų yra svorio kritimas, rijimo bei kramtymo sutrikimai, maisto atmetimas, raumenų sustingimas, visiškas savarankiškumo praradimas bei nejudrumas.

Slaugytojas turėtų pasikonsultuoti su profesionalais dėl tinkamiausio gydymo kurso. Dažnai yra būtinos specialistų paslaugos, ypač dėl tinkamos sveikatos priežiūros poreikio.

Šiais atvejais galimas tik simptominis gydymas, toks kaip tinkama mityba, pasyvi fizioterapija, siekiant išvengti nenormalios laikysenos, ir priešspazminiai vaistai. Paliatyvinė slauga, skausmo mažinimas vaistais ir panašios intervencijos gali tapti svarbiais asmeniui paskutinėje ligos stadijoje.

Užkirsti kelią skausmui

Socialinių paslaugų teikėjai ir slaugytojas turės pripažinti mirties perspektyvą ir visas su ligonio mirtimi susijusias pasekmes. Yra tikimybė, kad socialinių paslaugų teikėjai su šia problema susidurs tik dalinai. Šiuo atveju slaugytojas privalo perimti iniciatyvą, arba išsakydamas savo baimes ir rūpesčius, arba klausdamas patarimo. Egzistuoja teisė mirti "gera mirtimi" ir tai yra viena iš ginamų teisių. Ši teisė turi būti gerbiama giminaičių bei šeimos narių, pradedant mirties vietos pasirinkimu.

Slaugytojas turi suvokti, kad paskutinės ligos stadijos metu ligonio giminaičiai bei šeimos nariai gali arba išreikšti didelį norą dalyvauti procese arba pasitraukti ir vengti susitikimų su ligoniu tam, kad išvengtų įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą.

Priėmimas į slaugos namus

Prašykite pagalbos slaugos namuose

Paskutinėje ligos stadijoje priežiūra slaugos namuose neretai tampa svarstytina galimybe, siekiant išvengti kaltės jausmo.

Net jei ligonio perkėlimas į šią instituciją gali būti paskutinė vieta po bandymo slaugyti ligonį savo namuose kaip galima ilgiau, tai gali tapti vienintele išeitimi, atsiradus rimtoms sveikatos problemoms ir slaugos naštai tapus per sunkia šeimai. Tai gali užtikrinti ligonio saugumą nei slaugą, būtiną ligonio gerovei, o taip pat išsaugoti dar išlikusias funkcijas.

Kai kurie slaugos namai netgi turi specialius "Alzhaimerio skyrius".

Tačiau neretai norinčių patekti į šiuos namus sąrašas būna gana ilgas. Pirmenybė teikiama asmenims, labiau priklausantiems nuo kitų, arba neturintiems šeimos, kuri galėtų jais pasirūpinti.

Labai svarbu, kad ligonio perkėlimas į slaugos namus nuolatinei slaugai butų tinkamai suplanuotas šeimos narių ne tik todėl, kad neretai laukiančiųjų sąrašas būna gana ilgas, bet dar ir tam, kad galima būti tinkamai pasiruošti išsiskyrimui.

Kokios yra pasekmės?

Žmogaus su demensija teisė mirti "gera mirtimi" turi būti nuolatos palaikoma slaugytojo. Ligonis taip pat turi nuspręsti dėl vietos numirti bei ar turėtų būti taikomas agresyvus gydymas.

Neneikite mirties, o priimkite ją

Tiek socialinių paslaugų teikėjai, tiek gydytojas ligonio šeimai gali patarti bei paremti šioje sudėtingoje ligos stadijoje. Slaugytoją mirties problema taip pat įtakoja.

Jeigu Jūs "nustumsite" mirtį tolyn nuo savęs ir nuolatos vengsite kalbėti apie tai, tuomet, kai tai atsitiks, o taip tikrai bus, Jūs galite patirti didžiulį šoką. Tai gali paveikti Jūsų santykius su kitais žmonėmis bei skatinti vienatvę.

Tikslus streso ir nuovargio, sąlygoto mirties, ligoniui mirus namuose, įvertinimas būtinas tam, kad galima būtų gauti tinkamą palaikymą bei pagalbą.

Mirties ne namuose (ligoninėje ar slaugos namuose) alternatyva, jeigu ji apskritai įmanoma, sukelia kitokias pasekmes, kurias taip pat svarbu kruopščiai įvertinti, aptariant šį klausimą su socialinių paslaugų teikėjais.

Koks galimas gydymas?

Gydymas paskutinėje ligos stadijoje

Pasipriešinkir užkirskite kelią skausmui

Paliatyvaus gydymo, skausmo malšinimo vaistais bei panašių intervencijų galimybės gali būti labai svarbios ligoniui.

Slaugytojas turi aptarti bei parinkti su gydytojais bei socialinių paslaugų teikėjais patį geriausią gydymo būdą.

Ką slaugytojas turėtų daryti?

"Tuštumos" padarinių prevencija

Ligonio mirtis neišvengiamai pabrėžia slaugos ribas. Slaugymas negali pakeisti ligos eigos ar stadijos. Slaugytojams kartais sunku tai pripažinti. Taigi, mastymas apie mirtį bei kalbėjimas apie tai su kitais žmonėmis ir socialinių paslaugų teikėjais gali būti labai naudingu.

Žvelgiant iš bendrosios pozicijos, buvo nustatyta, kad šeimos nariai, pasiliekantys sau šiek tiek asmeninės erdvės, pripažįstantys, kad kartais pavargsta, susierzina bei yra nekantrūs, mirus jų mylėtam asmeniui patiria gilų netekties jausmą, tačiau tuo pat metu randa jėgų toliau tęsti savo gyvenimą. Jie taip pat suderinti palengvėjimą su sunkumais, sukeltais ilgus metus sirgusio giminaičio slaugos.

Kas yra socialinės paslaugos?

Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgujusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos teikiamos siekiant užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms kilti, taip pat visuomenės saugumui užtikrinti.

Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos vaikai, socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose.

 

Lyčių aspekto aktualumas: slaugytoju taip pat reikia rūpintis

Rūpinimasis silpnapročiu ir emocionaliu pacientu intensyviai didės kadangi liga progre­suoja, kol globėjas turės būti pasiruošęs padėti 24 h per parą.Tai yra ypač teisinga, jei jie gyvena su senu žmogumi.

Kadangi neoficialus globėjas beveik visada yra moteris, privalo prisiimti daugybę rolių (namų šeimininkės, žmonos, mamos, dukros) didele asmenine kaina fiziškai, socialiai ir finan­siškai ir jie susiduria akis į akį su didėjančia rūpinimosi rizika. Kuo ilgiau globėjas yra įtrauktas į rūpinimąsi, tuo didesnė yra rizika, kad jo fizinė ir emocinė sveikata bus pažeista. Daugumai glo­bėjų nesibaigianti saugotojo būsena, žinojimas, kad jie turi rūpintis nenustatytą laikotarpį kol pa­ciento padėtis blogėja, fizinė našta ir fizinis nerimas, kuris juos kankina, veda į stresą, kuris gali turėti rimtų pasekmių sveikatai.                   Užsitęsusi streso būsena gali sumažinti savikontrolės galimybes ir tai gali privesti iki įvai­rių rūšių paciento piktnaudžiavimo. Visiško nusivylimo jausmas, susierzinimas ir stresas gali sąlygoti žodinį ir fizinį agresyvų elgesį. Jei globėjas tuo pat metu naudoja ir alkoholį, kad suma­žinti blogus jausmus, piktnaudžiavimo rizika yra dar didesnė.           Streso lygiai dažnai priklauso nuo globėjo, kuris tiki, kad jie turi visas užgožiančias atsa­komybes ir jiems tampa sunku su jomis susidoroti. Yra keletas tam tikrų būsenų, kurios sukelia pastebimus streso lygius, tokius kaip užgožimo jausmas, nesugebėjimas kontroliuoti situaciją ir taip pat jausmas, kad kiti šeimos nariai nepadeda, ir paskutinis, bet ne mažiausiai svarbus, pa­cien­to traktavimas kaip manipuliuojančio, nedėkingo ir nemąstančio. Globėjas turi išmokti kaip susitaikyti su jų naujais ryšiais su pacientu, ypač kai jie yra žiaurūs.                     

Kadangi stresas yra natūrali kūno reakcija, kuri įspėja mus apie pavojų (fizinį, emocinį ir protinį „perkaitimą"), yra svarbu pastebėti ankstyvuosius šios būsenos simptomus laiku tam, kad kažkokiu būdu to išvengti ir išvengti žalos globėjo sveikatai ir galimų piktnaudžiavimų pacientu.

 

 

 

Paslėptas smurtas

Tiems, kurie mano esantys sunkioje padėtyje, kai jie nevaldo situacijos, rizika patirti pikt­naudžiavimą padidėja: besitęsianti rūpinimosi našta ir dažna priešingų situacijų apkrova gali su­kelti situacijas, kurios prives prie piktnaudžiavimo.                                                                                      Auka beveik visada izoliuota, bejėgė prieš piktnaudžiautoją, ar tai būtų šeimos narys ar profesionalus globėjas.                                                                                                                                                                           Trapi žmogaus, kuris priklauso nuo kitų kad patenkintų savo esminius poreikius, būsena dažnai padaro auką ir piktnaudžiautoją žinančiais. Pirmiausia, žmogus, kuriam piktnaudžiaujama, stengiasi slėpti klaidingų santykių prigimtį; iš tiesų, yra perdaug skausminga pripažinti, kad gi­mi­naitis arba globėjas, kuris turėtų teikti paramą, iš tiesų užgaulioja jus. Kitais atvejais, seni žmo­nės iš tiesų yra emociškai šantažuojami ir tyli, bijodami situaciją paversti dar blogesne.                                                                                                                                        Yra pastebėta, kad dauguma smurto formų, nuo diskriminacijos iki pagarbos trūkumo pagrindinėms teisėms, tokioms kaip apsisprendimo teisė, yra, deja, taip plačiai paplitusi, kad tai nėra laikoma orumo įžeidimu ir psichologiniu asmens vientisumu; toks elgesys yra dar labiau dažnas kai senas žmogus yra išprotėjęs, kadangi jų situacija trukdo suprasti kas vyksta su jais.                                                                                                                                                                                                  Tačiau globėjas taip pat gali būti agresijos ir perdėto įvairių rūšių spaudimo, daromo senų žmonių arba kitų šeimos narių ar draugų, auka. Jie turėtų išmokti nuo to apsisaugoti kol nėra vė­lu. Kartais giminaičiai paveda visą rūpinimosi naštą kitam šeimos nariui. Tai dažniausiai yra mo­teris, ir kiti giminaičiai, matyt, yra abejingi, kokį poveikį tai gali turėti jai.                                                                                                                                                                                                                                  Šiame paragrafe mes pavaizdavome paslėpto smurto prieš trapius senus žmones reiškinį ga­nėtinai objektyviai tam, kad atkreiptume skaitytojo dėmesį į faktą, kad pasitaiko piktnaudžia­vi­mo ir blogo elgimosi epizodai, kartais yra padaromi apgalvotai, ir turi būti sustabdyti. Tačiau pagrindinis šio vadovo tikslas yra paremti globėjus, atliekančius neįvertinamas užduotis ir neabe­jotinai, rašytojo noras nėra parodyti globėjus kaip smurtautojus. Kito paragrafo tikslas yra paro­dyti globėjams, kad netgi labiausiai švelni ir užjaučianti pagalba gali kartais duoti pradžią jaus­mams ir požiūriui, kuris gali sukelti smurtinį elgesį, ir yra svarbu išmokti kaip su tuo susidoroti konstruktyviu būdu.

Supratimas apie smurto riziką slaugos santykiuose

Rūpinimasis turi didelį poveikį asmeniniam gyvenimui. Nors tai gali pareikalauti daug lai­ko, labiausiai paplitusios problemos yra negatyvi emocinė ir pažintinė patirtis. Galite jaustis tarsi įkalintas ir apribojęs asmeninį gyvenimą; gali būti sunku susitvarkyti su dviem vaidmenimis, vienu - namuose atliekant šeimos įsipareigojimus, ir kitu - ne namuose, atliekant darbo įsiparei­go­jimus, be to, galite pradėti jaustis tarsi jūsų santykiai su giminaičiu keičiasi ir jis atrodo nebe tas pats žmogus koks buvo anksčiau. Galite pradėti jausti depresiją ir sielvartą, ir netgi pyktį, kai senas žmogus, kuriuo rūpinatės, elgiasi trikdančiai ir netinkamai su kitais žmonėmis.                                                                                                                                 Yra svarbu suprasti, kad globėjiški santykiai su senu žmogumi, sergančiu Alzhaimerio li­ga, yra „sutrikę" santykiai, psichologai naudoja terminą „papildantys santykiai", tai reiškia san­ty­kius, kai žmogui kažko trūksta, jis yra trapus, ir jam reikalinga pagalba iš kito žmogaus. Papil­dančių santykių pavyzdžiai yra tarp mokytojo ir mokinio, daktaro ir paciento, ir taip pat trapaus pri­klausomo asmens, kuris negali gyventi be kito paramos, galimai stipraus ir sveiko asmens. Šių san­tykių rūšyse, kai vienas neturi nieko, o kitas turi viską (žinias, sveikatą, stiprybę ir t.t.), yra įpras­ta patirti pavydą, pyktį,vergo jausmą, norą pabėgti, ir ne visada lengva taip jaustis, nes mes mylime žmogų.                                    Kita problema yra tai, kad dėl funkcinių ir pažintinių sužalojimų žmogus, kuriuo rūpina­tės, kartais nesugebės priimti sprendimų. Kai kuriose situacijose galite norėti juos suvaržyti, tam, kad apsaugotume, apribodami jų laisvę išeiti, nuspręsdami ką jie turi valgyti ir t.t., todėl kad jūs jaučiatės atsakingi ir norite juos apsaugoti nuo žalos. Tačiau žmogus gali palaikyti jūsų elgesį au­toritariniu, ir kad tai žeidžia jų asmeninį orumą. Žmogui taip pat nėra lengva, todėl, kad jų suge­bėjimas priimti sprendimus neišnyksta akimirksniu, ir kartais, kai jie gali atlikti užduotį, mes jau­dinamės ir tampame perdaug saugančiais, o tai gali pagreitinti įgūdžių ir nepriklausomybės pra­ra­dimą. Yra ypač sunku gauti informaciją apie poreikius žmogaus, kuris yra sutrikęs. Gali būti sunku suprasti vienam kitą įsijaučiančiu būdu, kas reiškia supratimą, ką kitas jaučia.                                                         Taigi, mes žinome, kad rūpinimasis senais žmonėmis yra labai sunki ir atsidavimo reika­laujanti užduotis, kad net negalima galvoti netgi užuominomis kad gali būti smurto. Kartais, kaip globėjas, tu gali jaustis taip pasinėręs į savo įsipareigojimus, kad net negali pamatyti savęs kaip po­tencialaus piktnaudžiautojo. Žmogus nesuvokia, kad jis turi teisę gauti tinkamą rūpinimąsi ir gali ne taip suprasti elgesį. Kartais galima jausti, kad tam tikri griežti/grubūs elgesio būdai su se­nais žmonėmis yra normalūs ir netgi būtini tam, kad jie gerbtų, ir priversti juos padaryti kažką, ko jūs norite. Egzistuoja išankstinis nusistatymas, kad tikras smurtas prieš senus žmones yra fizi­nis, kad labiau subtilios smurto formos yra pražiūrėtos, tokios kaip pagarbos trūkumas, kalbėji­mas vaikiška kalba, žmonių kaip objektų traktavimas ir t.t. Pagaliau, gali būti sunku atpažinti smur­tą, jei tikri apribojimai yra naudojami senų žmonių apsaugai.                                                                                                                         Smurtas reiškia ne tik fizinį smurtą, bet taip pat ir rūpinimąsi žmogaus fiziniais poreikiais „nemaloniai". Ar senas žmogus supranta, ar ne, kad su elgiamasi nepagarbiai, kartais priklauso nuo to, ar jis yra vyras ar moteris. Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad yra skirtumų tarp būdų kaip vyrai ar moterys supranta savo teises kad jais turi rūpintis. Tam tikras skaičius senų žmonių, kuriems buvo padedama namuose, buvo paklausti ar jie patyrė namuose smurtą. Ir vyrai ir mote­rys atsakė, kad jie yra gąsdinami ir žeminami šeimos globėjų, dauguma moterų atsakė, kad jais globėjai rūpinosi tinkamai. Mokslininkų padarytos išvados parodė, kad vyrai labiau tikisi gero rū­pinimosi, kuris jiems priklauso. Iš kitos pusės, moterys, atrodo, nežino blogo elgesio, kurį jos patiria su globėju ir dėl šios priežasties jos jo nenurodė. Tai yra tas pats atvejis, kai senos mote­rys nesupranta, kad su jomis blogai elgiamasi, todėl jos gali būti nukentėjusios nuo piktnaudžia­vi­mų anksčiau jų gyvenime ir dėl to toks elgesys joms atrodo „normalus".                                                                                                               Tačiau kaip moteris ir kaip globėjas jūs galite būti įtraukta į situacijas, kurios turi poveikį jūsų emocinei būklei ir gali privesti prie „protrūkio". Iš tiesų, yra tam tikrų skirtumų tame, kaip moterys ir vyrai sugeba susitvarkyti su kasdieninio rūpinimosi sunkumais. Kitas švedų tyrimas, susijęs su silpnapročių globėjais, parodo aiškius skirtumus tarp vyrų ir moterų globėjų, kad mote­rys globėjos patiria daugiausia įtampos. Moterims pasireiškia sveikatos problemos, konfliktai šei­moje ir su kitais žmonėmis, mažiau teigiamas požiūris ir socialinės paramos trūkumas dėl glo­bėjiškos situacijos. Tiriant vyrų globėjų grupę buvo nustatyta, kad vyrai, besirūpinantys silpna­pročiais senais žmonėmis, aiškiai išreiškė socialinės paramos poveikį ir buvo labiau atkaklūs, kad gautų laiko pailsėti. Moterys dažnai yra nepajėgios palikti žmogų, kuriam kažko reikia, ir yra visiškai atsidavusios, prarasdamos požiūrį, kad jos turi teisę gyventi normalų gyvenimą. Atrodo, kad moterys labiau vertina saugotojo vaidmenį, kuris įgyja teisėtumą šeimoje, ir taip darydamos jos ignoruoja savo teises pasirūpinti savimi. Ši tendencija gali įgyti neigiamą poveikį santykiuose su rūpinimosi gavėju, todėl kad jausmas, kai ji yra apkrauta, ir nepasitenkinimas kitų atžvilgiu ir gali privesti, vėlgi, prie smurto.              Geriausia yra pripažinti, kad yra daugybė priežasčių agresyviems poelgiams ar blogam rū­pinimuisi žmogumi, kurio globėjas esi. Jei gali, turi pripažinti tai sau arba kažkam namuose ar­ba kitam globėjui, kurį sutiksi kursuose arba paramos grupėje, kadangi nėra blogai neigti arba už­gniaužti šiuos jausmus arba neigti savo įsipareigojimus tokiu elgesiu. Galite taip pat padrąsinti ki­tus, kad pagalba giminaičiams yra stresinė ir gali sukelti susierzinimo jausmus, kurie gali įta­ko­ti nenorimą agresijos reakciją. Tiktai tada, kai galime pripažinti, jog nesame monstrai, bet žmo­nės, galime išmokti elgtis gerai. Yra metodai ir būdai padėti globėjams susidoroti su kaltės jausmu, suprasti ir kontroliuoti neigiamus jausmus, atskirti ankstyvus streso signalus, išmokti įvertinti situaciją, pavyzdžiui, išmokti naudoti apribojimus tam, kad apsaugoti ir kontroliuoti se­no žmogaus veiksmus ir apsaugoti nuo žalos, sukeliančios smurtą. Jūs, kaip globėjas, turite iš­mokti ir sulaukti pagalbos iš mokytojo, atpažinti kontekstus, kuriuose apribojimai yra taikomi ir taip pat suprasti, kada apribojimų naudojimas gali sukelti silpninantį poveikį žmogui ir įžeisti jų orumą.

Įprasto smurto istorija

Vidutinio amžiaus moteris, kuri rūpinasi savo sena Alzhaimerio liga sergančia mama, jau­čiasi pavargusi ir prislėgta. Tai ją verčia jaustis įtūžusia mamos atžvilgiu.

Globėja sako: „Kartais aš jos taip stipriai nekenčiu, kad galėčiau trenkti jai kuo stipriau ir jos atsikratyti.Pradedu nekęsti kaip ji kalba, kaip žiūri į mane, kaip elgiasi.

Atrodo, kad ji taip blogai elgiasi tam, kad mane supykdytų. Kartais man atrodo, kad aš jos dar labiau nekenčiu. Žinau, tai baisu, bet iš manęs jokios naudos kai taip jaučiuosi. Aš tokia išsekusi, aš neturiu kas man padėtų ir nežinau ką daryti.

Norėčiau pabandyti papasakoti apie save. Aš vardu Adriana ir mano mama serga Alzhai­merio liga. Tikiuosi sulaukti atsako į savo jausmus, kuriuo dalinasi kiti žmonės panašiose situa­ci­jose.

Turiu daug patirties su degeneruojančiomis ligomis. Mano uošvė sirgo poliartritu ir gy­ve­no su šia liga 40 metų, iš kurių 35 neišėjo iš namų. Mano tėtis sirgo Parkinsono liga ir mes juo rūpinomės 10 metų.

1996 m. mano mamai prasidėjo problemos su atmintimi ir 2001 m. jai buvo diagnozuota Alzhaimerio liga. Man buvo lengviau rūpintis uošve ir tėvu, bet su mamos liga aš jaučiuosi tarsi eičiau iš proto ir man sunku susitvarkyti su situacija.

Aš dažnai klausiu savęs, kodėl tai taip skiriasi, negu prieš tai. Gal būt dėl to, kad esu vy­resnė ir labiau pavargstu. Bet aš manau, kad pagrindinė priežastis yra tai, kad mano mama ati­ma iš manęs kiekvieną mano proto energijos unciją ir aš visiškai atsidėjusi jai. Sunkiausias daly­kas yra pasistengti išlaikyti savikontrolę visą laiką. Tai yra perdėtas dalykų kartojimas, pastoviai klausant tų pačių klausimų, į kuriuos atsakymų nori iškart, arba ji tampa nuliūdusi arba pikta (Jūs negalite įsivaizduoti kokių pastangų prireikia jai atsakinėti).

Klausimas, kurio ji pastoviai klausia, yra: „Kur yra mano mama?". Aš turiu būti labai at­sargi rinkdama atsakymus, todėl kad jeigu aš tinkamai neatsakau, ji tampa labai sunerimusi ir sutrikdyta ir yra labai sunku ją nuraminti. Ji tai pakyla tai sėdasi, verkia, todėl kad niekada ne­bu­vo palikta viena, sako kad negali tinkamai kvėpuoti, atidaro ir uždaro langą tam, kad įkvėptų oro. Ji tampa labai susijaudinusi, kad net sunku ją kontroliuoti ir bet kam sunku su ja būti, pa­veiktam jos beprotiško elgesio, ramiai su ja kalbėti yra būtina, bet tai yra labai sunku ir kartais to net negana.

Aš turiu susitvarkyti su jos besikartojančiais norais, jos trapia emocine būsena, jos įžval­gumo trūkumu ir atiduoti didelį rūpestį, rūpinantis jos poreikiais, neįžeidžiant jos jausmų. Kai po visų šių rūpesčių išgirsti: „Dar niekada nebuvau sutikusi tokių baisių žmonių..." tada nusivyli­mas, kurį jauti, yra beveik nepakeliamas. Aš manau, kad vieninteliai žmonės, kurie gali suprasti, ką tu patiri, yra tie, kurie jau turi šios patirties arba patiria tai dabar.

Už namų sienų mano mama yra žinoma kaip laimingas, malonus ir ramus žmogus. (Jeigu ji verkdama išeina ant terasos ir pamato savo kaimynę, jos nuotaika staigiai pasikeičia ir ji pa­svei­kina ją mandagiai, gal būt net užsimindama apie orą).

Jei aš bandau papasakoti žmonėms kaip visa tai sekina, aš jaučiau jų skepticizmą. Jie gali suprasti pastovius reikalavimus, kurie yra susiję su rūpinimusi kitu žmogumi, sergančiu Alzhai­me­riu, bet ne psichologinį spaudimą, kuris veikia globėjus.

Sunku paaiškinti situacijos komplikuotumą, pastovią įtampą, kurią patiri rūpindamasis ki­tu žmogumi.

Kalbant apie tai kitiems žmonėms, jaučiuosi tarsi išduodama asmeninį mylimo žmogaus privatumą.

Jeigu prarandame kantrybę ir šaukiame ant jų, visada esame mes, kurie jaučiamės kalti, stengiamės neleisti pasireikšti emocijoms ir išvystyti labiau nuošalų jausmą.

Neskaitant to, aš vis tiek manau, kad yra svarbu papasakoti savo istoriją ir leisti žmonėms sužinoti kaip iš tikrųjų yra, jei mes negalime paaiškinti, tai kaip kiti žmonės supras mūsų proble­mas ir kaip mes gausime pagalbos?

Pagalba yra tai, ko mums iš tikrųjų reikia;mes negalime nešti tokią naštą metų metus.

Rekomendacijos sklandžiam bendravimui, padedančios sukurti gerus tarpusavio santykius ir užkirsti kelią smurtui

Kaip pastebėjome anksčiau, neigiami jausmai gali priversti jus būti žiauriu ir blogai elgtis su žmogumi, kuriuo rūpinatės. Jie gali turėti tokį patį poveikį jums, ir tai įvyksta ypač dažnai. Ta­čiau tuo pačiu būdu, kaip kad mokytojas yra atsakingas už mokinio sėkmingą mokymąsi, bet mokinys nėra atsakingas už mokytojo veiksmingą mokymą, kai globojamas kažkas sergantis silp­naprotyste, jie nėra atsakingi už sėkmingą santykių funkcionavimą, o jūs esate. Kartais, netgi jei jūsų giminaitis/globotinis yra sumišęs, ji gali atsakyti gerumu į gerumą ir kietumu į kietumą. Mes visada reaguojame į kito žmogaus elgesį ir kartais jūs esate ne vienintelis, kuris pradeda tarpusavio reagavimą. Bet jūs esate atsakingas už bendravimą tarpusavyje ir jūsų elgesys gali ska­tinti panašų elgesį.                                                                                                                                                                                                                                                     Mes tikime, kad jūs kaip globėjas turite išvystyti atvirumo požiūrį, kas stipriai priklauso nuo darbo su savimi. Tai susideda pagrinde iš 4 rekomendacijų: kontaktuojant ir kalbant su savi­mi, pripažįstant savo ribas kaip globėjui ir kaip asmeniui, priimti savo jausmus globotinio atžvil­giu (visus, netgi neigiamus ir skausmingus) ir kalbėti apie juos su kitais žmonėmis tam, kad su­prasti neneigiat jų.                                                                                                                             Be to, yra strategijos, galima vartoti žodį „metodai", kurie gali būti taikomi bendravimui su silpnapročiu žmogumi ir su šeimos nariais, ir kurie gali būti išmokti ir „įžvelgti" šeimos glo­bė­jų, taip pat ir galiausiai senų žmonių taip pat. Pasiūlymų sąrašas žemiau yra paimtas iš moky­mo medžiagos, naudojamos Švedijoje profesionalių globėjų kursuose, bet mes manome, kad jie yra taip pat tinkami giminaičiams ir neoficialiems globėjams.

  1. Kai ką nors lankote, šypsokitės, būkite draugiškas ir visada pasakykite savo vardą, net jei ten esate 10 kartų per dieną. Gera nuotaika, jumoras ir juokas verčia mus jaustis geriau. Pasi­sten­kite padaryti ryšį ir susieti žmogų, sergantį silpnaprotyste, su kitais šeimos nariais ir draugais. Tai sustiprina pasitikėjimą ir pagerina bendravimą.
  2. Duokite žmogui, sergančiam silpnaprotyste, laiko ir būkite kantrus, kol jis atskleis sa­vo savo rūpesčius ir poreikius.
    Jei kas nors jaudinasi, atsisėskite, paimkite jo ranką, kalbėkit, klausykit, ką jie kalba, ir ne­klausinėkit. Ne visada jie yra dabartiniame laike, jie gali galvoti, kad yra 10 metų ar dar dau­giau senumo laike, galvodami, kad jie kažkur eina, į darbą mokyklą (pavyzdžiui). Štai kodėl jų gyvenimo istorija yra svarbi. Jei žinote, ką jie veikė gyvenime anksčiau, yra lengviau apie tai kal­bėti, tai gali būti apie jų šeimą, darbą ar dar kažką. Pabandykite neįtraukti į pokalbio temą to, jei tai juos vargina. Kai jie jaučiasi ramesni, jūs galite daryti tai, ką turėjote. Jei planavote žmogų išmaudyti, o jis nenori, bus geriau palaukti ir pabandyti tai vėliau ar kitą dieną.
  3. Įvertinkite įžvalgumą ir išsilavinimą, kurį turi silpnaprotis žmogus, susijusius su pra­rasta atmintimi. Nustatykite, kokį bendravimą jie mieliau mėgsta. Įsitikinkite, kad kalbate leng­vai suprantama kalba. Būkite aiškus kai kalbate, klausykite, užsiimkite vienu dalyku vienu metu, pasakykite jam ką norite daryti ir duokite jam laiko.
  4. Įvertinkite jų sugebėjimą susitvarkyti įgūdžius. Be šito jūs rizikuojate juos užgožti ir tai gali būti neefektyvu padedant jiems. Leiskit silpnapročiui ir globėjui nustatyti darbotvarkę, darbotvarkė ir jūsų nustatyti tikslai gali būti ne tokie efektyvūs kaip kad jų nustatyti.
    Jie bus labiau linkę laikytis savų nustatytų tikslų ir tai jiems atrodo realistiškiau. Saugumo rūpestis gali reikalauti, kad jūs pasiūlysite tikslus, kurie apims jų situaciją.
  5. Rodykite pagarbą! Turėkite omenyje, kad dirbate kito žmogaus namuose. Ar jums pa­tiktų, jei kažkas ateitų pas jus ir nurodinėtų ką daryti? Reikia daug pagarbos: skambinkit durų skambučiu, nusiaukit batus ir nusivilkit drabužius, kai ateinate į namus. Pagalvokite apie tai, kaip norėtumėt kad kiti elgtųsi pas jus namuose.
  6. Matykite žmogų! Jie yra suaugę, dažniausiai seni žmonės, kurie ilgai gyveno ir, tiki­mės, įspūdingą gyvenimą, bet dabar jie serga. Nepamirškite šito. Niekada nesielkit su suaugu­siuo­ju kaip su vaiku, ar kaip su kažkuo, kam galite vadovauti. Net jei kartais jie atrodo kaip vai­kai, kai laike grįžta atgal, elkitės su jais su pagarba, kurios suaugusieji nusipelnė.

Globėjai dažnai yra taip susirūpinę giminaičio poreikiais, kad jie praranda požiūrį į savo gerovę. Globėjui svarbu turėti laiko pagalvoti apie savo vaidmenį santykiuose su senu žmogumi, bet pirmiausia jie turi pagalvoti apie save kaip žmogų. Atspindint ir skiriant žodžius jausmams ir suprantant savo veiksmus padeda mums suprasti savo ribas, gerbti savo draugus ir nebijoti kitų žmonių ir savo jausmų, netgi jei jie neigiami ir skausmingi. Kaip mokytojas jūs turėtumėte būti pasiruošęs suteikti globėjui keletą klausimų pamąstymams. Pavyzdžiai yra paimti išGlobėjo sa­vęs vertinimo anketos, Amerikos medicinos asociacija, Čikaga Ilinojus.

  1. Turėjau problemų išlaikant dėmesį kam ką daviau.
  2. Jaučiau, kad negaliu palikti giminaitį vieną.
  3. Turėjau sunkumų priimant sunkumus.
  4. Jaučiausi visiškai užgožtas.
  5. Jaučiausi naudingas ir reikalingas.
  6. Jaučiausi vienišas.
  7. Buvau nusiminęs, kad giminaitis taip stipriai pasikeitė.
  8. Jaučiau privatumo ir/arba asmeninio laiko praradimą.
  9. Buvau aštrus ar susierzinęs.
  10. Turiu miego sutrikimų dėl to, kad rūpinuosi giminaičiu.
  11. Jaučiausi plėšomas tarp darbo ir šeimos įsipareigojimų.
  12. Turėjau nugaros skausmų.
  13. Jaučiausi sergantis (galvos skausmai, skrandžio ar įprastas peršalimas).
  14. Aš patenkintas parama, kurią suteikia šeima.
  15. Aš jaučiu, kad turiu per daug atsakomybės už giminaičio gerovę.
  16. Jaučiu, kad mano socialinis gyvenimas su šeima ir draugais yra paveiktas.
  17. Manau, kad gyvenimas man nesąžiningas.
  18. Jaučiuosi įžeistas ir piktas ant savo giminaičio.

 

Kam skirtas šis vadovas?

Tikslai

Kaip minėjome anksčiau, šis vadovas yra skirtas žmonėms, kurie rūpinasi žmonėmis, ku­riems reikia pagalbos, ypač tais, kurie kenčia nuo silpnaprotystės ar Alzhaimerio ligos. Jiems rei­kalinga nuolatinė pagalba. Vadovas yra sudarytas sekti ligos būsenas, bet taip pat turima omeny­je, kad tai nevyksta vienareikšmiai. Skaitytojas gali rasti naudingos informacijos kaip suprasti li­gą ir jos pasekmes. Ji taip pat paaiškina ką daryti ir koks rūpestis gali būti reikalingas tam, kad pacientas išliktų aktyvus ir nepriklausomas kuo ilgiau. Tikimasi, kad šis vadovas padės atrasti atsakymus į daugybę dažnai užduodamų klausimų:

  1. Kokie yra pirmieji ligos simptomai?
  2. Ar yra kokių nors rizikos faktorių ir jeigu jų yra, ar galima jų išvengti ar juos pakeisti?
  3. Ar galima užkirsti kelią ligai?
  4. Ar Alzhaimeris paveldimas?
  5. Ar jis išgydomas?
  6. Į ką kreiptis, kai iškyla poreikis?
  7. Ką reikia žinoti, kad užtikrinti gerą rūpinimąsi?
  8. Kiek teisinga savo gyvenimą paaukoti tam, kad rūpintis giminaičiu, kenčiančiu nuo silp­naprotystės?
  9. Ar rūpinimasis tam tikroje įstaigoje ar namuose paveikia ligos eigą?
  10. Kaip galima išvengti atsiskyrimo jausmo, kurį jaučia globėjas?
  11. Jei teisingas gydymas yra pradėtas, kai tik pasirodė pirmieji ligos simptomai, ar galima tikėtis pagerėjimo?
  12. Kas sukelia smurtinį elgesį?
  13. Kaip būtų galima išvengti ar sustabdyti smurto sukeltus atvejus?

Žvilgsnis į teisių gynimą

Prisiminkite teises

Žmogus, kenčiantis nuo silpnaprotystės, yra priešpastatomas įvairioms rizikoms, tokioms kaip nesugebėjimas priimti sprendimų dėl jų pačių sveikatos, namų situacija ir kiti asmeniniai da­lykai, taip pat ir manipuliacija dėl finansinės padėties. Šiame paragrafe mes aptarsime sergan­čiojo silpnaprotyste teises, kad su juo būtų pagarbiai elgiamasi, ir orumo, kaip ir kiti žmonės, tu­rė­jimą, ir tuo pat metu kad jie sulauktų pagalbos asmeniniuose dalykuose, kadangi jų liga progre­suoja ir jie tampa protiškai nepajėgūs. Siūlomos ir aptariamos intervencijos, susijusios su žmo­gaus teisėmis. Reikėtų prisiminti, kad visos intervencijos, kurias leidžia įstatymas, yra visada ir tiktai susiję su asmens poreikiais, bet taip pat gali padėti šeimos nariams, įtrauktiems į globą.                                                                               Žmonės ankstyvosiose silpnaprotystės stadijose turi pasikonsultuoti su advokatu, kol jie yra visai pajėgūs išreikšti savo norus. Kai liga progresuoja, turi būti priimtas sprendimas ar kokia nors taikoma teisinė apsauga, teikiama esamų valstybinių įstatymų, turi būti nustatyta. Jeigu pro­tiniai sugebėjimai dėl silpnaprotiškumo yra prarasti, kažkas turės rūpintis asmens teisiniais, fi­nan­siniais ir sveikatos klausimais. Įgaliojimas yra teisinis procesas, kurio metu asmuo išsirenka kitą asmenį veikti jo vardu jei jis taps protiškai neveiksnus. Asmuo turi parodyti, kad jis supranta ką daro ir kas yra į tai įtraukta.                                                                                                                                                                                                                        Ypač sunki situacija gali iškilti, kai sergantis silpnaprotyste žmogus turi būti priimtas į ko­kią nors įstaigą. Giminaičiai yra tie, kurie mato padidėjusį seno žmogaus poreikį gauti daugiau pagalbos, bet sprendimas turi būti priimtas su paciento sutikimu, kitu atveju yra rizika būti apkal­tintam abdukcija. Tuo pat metu ankstyvosios silpnaprotystės stadijos rodo, kad sutikimas negali būti išreikštas.                                                                                  Verta paminėti, kad 1999 m. Europos Sąjunga patvirtino teisės aktą kenčiantiems nuo Alz­haimerio, kuris turėtų būti politinis kertinis akmuo atskiros šalies valstybiniuose įstatymuose ir kurį kiekviena šalis-narė priėmė arba turėtų priimti.

Trumpai, pacientų, sergančių Alzhaimeriu, teisės yra:

  • Jie turi teisę į pagalbą ir asmeninį orumą kaip ir visi kiti;
  • Pacientas ankstyvose ligos stadijose turi teisę, kuo įmanoma giliau, turėti priėjimą prie informacijos apie ligą ir galimas pasekmes. Jų giminaičiai arba oficialūs atstovai bet kurioje ligos stadijoje turi tokią pat teisę gauti informaciją apie ligą;
  • Jie (arba jų oficialūs atstovai) turi teisę dalyvauti sprendimų dėl gydymo ir pagalbos dabar ir ateityje priėmime;
  • Jie turi teisę prieiti prie tų pačių pagrindinių paslaugų kaip bet kas kitas, tai turi būti pristatyta su ypatingu švelnumu jų poreikiams, ir, turint omenyje jų autonomijos pra­radimą, gali būti sunku prie tų paslaugų prieiti;
  • Jie turi teisę specialioms paslaugoms, kurios susijusios su silpnaprotiškumo proble­mo­mis;
  • Jie ir jų globėjai turi teisę pasirinkti tarp skirtingų globos rūšių;
  • Jie turi teisę, turint omenyje jų pažeidžiamumą, turėti galimybę gauti specialius sau­go­tojus ir garantijas dėl fizinio ir finansinio piktnaudžiavimo.
  • Nesant oficialiam atstovui, arba tuo atveju, kai potencialus oficialus atstovas atsisako apsaugos, jie turi teisę į oficialų saugotoją, kuris gali būti paskirtas teismo.

Ankstyvosiose ligos stadijose žmogus vis dar sugebės naudotis protiniais gebėjimais, taigi nebus įmanoma pasinaudoti įstatymų nurodytomis priemonėmis kol liga netampa pavojingesnė. Kiekvieno noras yra numatyti būtinus susitarimus anksčiau laiko. Žmogus turi būti gerai pasiruo­šęs ateičiai ir liga turi būti aptarta su jais. Jie turi žinoti jos neišvengiamas pasekmes. Naudojant visokeriopą taktą ir užuojautą, keletas perspėjimų turi būti paminėti:

  • Įsitikinkite, ar žmogus, sergantis silpnaprotyste, ir jo globėjas gauna visą pašalpą, ku­rią turėtų gauti. Jei jie norėtų, kad pašalpa būtų mokama per vietinį paštą ar banką, bet nenorėtų asmeniškai jos atsiimti, jie turėtų paskirti kitą žmogų, vadinamą „agentu" padaryti tai dėl jų.
  • Agentas gali būti paskirtas tiktai žmogaus, kuris supranta ir gali valdyti savo finansus, gal būt su kitų pagalba ir visa tai turi būti nustatyta ankstyvosiose stadijose.
  • Jei reikalinga, paskirkite asmenį, kuris pasirašinėtų dokumentus ir čekius jūsų vardu.
  • Žmogus, kuriam buvo nustatyta silpna protystė, gali kurį laiką vairuoti, tol, kol jie gali įvykdyti reikiamus teisinius reikalavimus. Tačiau kai liga progresuoja, jiems nesaugu vairuoti keliuose ir jie turėtų sustoti. Tai gali būti labai sunku priimti.
  • Jie turi būti pasiruošę kitų žmonių buvimui jų namuose (apmokamai pagalbai arba šei­mos narių), jeigu tai tampa būtina. Kaip tai bus finansuojama, turi būti aptarta taip pat.
  • Jiems reikės būti įtrauktiems į susisiekimą su socialinėmis institucijomis ir kitomis or­ga­nizacijomis.
  • Jei asmuo turi finansinių vertybių, jos gali nustatyti pasitikėjimą. Tai garantuos, kad vertybėmis yra naudojamasi taip kaip jie pasirinko dabar ir ateityje.